Jis projektui „Aš myliu Lietuvą“ pasakojo, kad nuoširdžiai myli Lietuvą, o labiausiai didžiuojasi tuo, jog gyvena laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau ir augau Vilniuje, dabartiniame Savanorių prospekte, tuomet žmonių vadintame tiesiog „krasnucha“, beje, šalia didžiausio ir gražiausio Vilniuje žaliojo Vingio parko. Manau, ta Vilniaus vieta buvo kontrastingiausia: šalia nuostabaus gamtos grožio – išlikimo mokykla, išmokiusi kovoti dėl savęs ir būti lietuviu.
– Koks yra jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Maloniausias mano vaikystės prisiminimas šiuo metu griaunamas tiesiogine žodžio prasme, nes jis susijęs su „Žalgirio“ stadionu. Tėtis mane dažnai vesdavosi į futbolo rungtynes „Žalgirio“ stadione. Iš tų bendrų pasibuvimų man labiausiai įstrigo rungtynės, kai Vilniaus „Žalgiris“ nugalėjo Minsko „Dinamo“. Vis dar prisimenu, kaip Vaclovą Jurkų pakeitęs naujas vartininkas, jeigu neklystu, Alvydas Koncevičius, atrėmė 11 metrų baudinį. Koks buvo puikus jausmas! Matyt, reikia saugoti šiuos prisiminimus, nes Lietuvos futbolo simbolio – „Žalgirio“ stadiono – jau, galima sakyti, neliko…
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Ne smagiausia, o brangiausia man Vasario 16-oji, nes su ja susiję daug prisiminimų. Iki 1989 m. ji buvo draudžiama, o mes su šeima visada ją paminėdavome per baisius trikdžius klausydami „Amerikos balso“ radijo.
Bet ypač ryškiai prisimenu 1988 metų Vasario 16-ąją, kai mokyklose buvome „instruktuojami“ nesibūriuoti po tris, o išėjus pasivaikščioti atrodė, kad Vilniuje įvesta karo padėtis, nes visas miestas buvo apgultas milicininkų, vadinamųjų draugovininkų ir civilių, kurių veiklos pobūdį buvo nesunku nuspėti…
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Man gražiausias Lietuvos vaizdas iš paukščio skrydžio, kai gali pajausti visą jos grožį ir įvairovę. O konkrečiau – Panemunė su jos vingiais, pilimis ir istorijos dvelksmu…
– Geriausias Lietuvos miestas.
– Vilnius, nes tai mano miestas, šiuolaikiškas ir augantis.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Sunku išskirti ką nors vieną, bet gal pasirinkčiau Joną Žemaitį-Vytautą, nes tai buvo be galo drąsus žmogus, beatodairiškai tikėjęs tuo, ką daro, neatsitraukęs nuo savo kovos net, atrodytų, visai beviltiškomis aplinkybėmis.
Pavyzdžiui, net ir teisiamas okupantų jis pareiškė esąs Lietuvos Respublikos pilietis, nepripažįstantis jų teismo, ir pasakė tikrai pranašiškus žodžius – tikįs, kad jo kova dar duos vaisių. Tokia drąsa ir atsidavimas savo šaliai šiais laikais, atrodo, tampa išskirtine vertybe.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėte?
– Filosofas Leonidas Donskis. Pirmiausia būtinai jo paklausčiau, ką būtų pasakęs pernai Konstitucijos dienos minėjime, į kurį buvo pasižadėjęs atvykti, bet, deja, nespėjo.
Būtų ir daugiau apie ką pasikalbėti, pavyzdžiui, apie demokratinių vertybių skatinimą, prisimenant jo teiginį, kad „<...> be laisvų ir garbingų rinkimų bei atstovavimo politika netrunka išsigimti į klikų dominavimą visuomenės ir net valstybės atžvilgiu.
Demokratija – tai ne „demokratūra“, kurios visa esmė slypi „50 + 1“ logikoje, o pagarba mažumoms, aiškiai suvokiant, kad politinė dauguma yra ne kas kita, o nuolat kintanti mažumų koalicija.“
Arba apie manipuliacijas politine reklama, visuomenės susvetimėjimą, kuris išstūmė bendradarbiavimą ir solidarumą, apie toleranciją ir jos trūkumą… Skaudžių temų, deja, apstu.
– Mėgstamiausia lietuviška daina?
– Negaliu sakyti, kad labai daug laiko skiriu muzikos klausymui, o mėgstamos dainos vis keičiasi. Šiandien man labiausiai patinka Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ daina „Aštuoni karžygiai“, nes ji skirta Lietuvos partizanų vadams, kurie 1949 metų vasarį susirinko Prisikėlimo apygardos štabe (Minaičių k.) ir įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS) bei pasirašė LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją, kuri šiandien yra vienas iš trijų konstitucinių Lietuvos valstybės stulpų.
– Kokią lietuvišką prekę dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams ar draugams?
– Lietuviškas midus ir juoda ruginė duona.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Keptos voveraitės su bulvėmis.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Drąsa, Laisvė, Tėvynė, Meilė ir Viltis.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Nesu tikras, kad verta bandyti išskirti tik lietuviams būdingus bruožus, nes kiekvienas lietuvis – asmenybė, turinti savų bruožų. Bet, jeigu visgi ieškočiau, kuo mūsų valstybė ir mes, jos piliečiai, išskirtiniai, tai man akivaizdu, kad išorinių grėsmių ir iššūkių akivaizdoje tampame idealistais, atkakliai ginančiais savo vertybes, būname užsispyrę ir nevengiame sveiko avantiūrizmo.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Galbūt tokia: ką kvailas padarys, nė protingas neištaisys. Bet šiaip veikloje vadovaujuosi moto „Mes pasmerkti nugalėti!“
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes ji man yra vienintelė, nors ne tik įkvepia, bet ir supykdo, pradžiugina, o kartais, deja, ir nuvilia. Bet ji yra laisva ir nepriklausoma Lietuva!
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Jauskimės atsakingi už Lietuvą, nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia ji bus ateityje!
