Matyt, neginčytina, kad būtina ugdyti visuomenės nepakantumą korupcijai, finansiniams nusikaltimams. Juk tyrimai rodo, kad tiktai nuo 2 iki 7 proc. piliečių ryžtasi pranešti apie pastebėtus korupcijos atvejus.
Tai vienas prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje, nes, pavyzdžiui, Nyderlanduose taip elgiasi net 36 proc., Suomijoje – 31 proc. gyventojų.
Pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas buvo parengtas dar 2010 m., ir turėjo praeiti net septyneri metai, kad šis teisės dokumentas būtų priimtas. Seimas ir pradžių jį atmetė, nes nemažai daliai politikų atrodė, kad pranešėjai gana gerai apsaugoti kitais veikiančiais įstatymais.
Būta ir kitokių abejonių. Nuogąstauta, kad pranešėjams suteikiamos apsaugos garantijos, kaip antai, draudimas jį atleisti iš darbo, perkelti į žemesnes pareigas, sumažinti atlyginimą ar bauginti, gali skatinti dėl ko nors ant savo vadovų pykstančius asmenis skųsti juos nepagrįstai.
Juk įstatymas numato ir finansinį pranešėjų skatinimą. Jiems galės būti kompensuojamos dėl bendradarbiavimo su teisėsauga patirtos išlaidos ir išmokamos premijos, kai jų suteikta informacija padės valstybei išvengti žalos.
Todėl baimintasi, ar Generalinės prokuratūros darbu neužvers ir premijų medžiotojai, pranešinėjantys išgalvotus dalykus.
Tiesa, galimybę išmokėti pranešėjams atlygį numatė ir ankstesni įstatymai.
Pernai Specialiųjų tyrimų tarnyba už suteiktą informaciją 12 asmenų išmokėjo 9,3 tūkst. eurų.
Premijas mokėjo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Policijos departamentas.
Skaičiai nėra dideli, bet esą pranešimų apie nusikalstamas veikas kasmet daugėja. Tai pastebėta ir šįmet. Tikimasi, kad naujas įstatymas dar paskatins šį procesą.
Atrodytų, jau vien tai turėjo įkvėpti politikus kuo greičiau priimti įstatymą, paskatinantį labiau įtraukti piliečius į aktyvesnę kovą su korupcija, bet Seimas tik dabar apsisprendė vėl jį svarstyti.
Kaip vienas svarbiausių argumentų, kodėl dar šįmet reikia spėti priimti šį įstatymą, nurodoma, kad tai viena sąlygų Lietuvai siekiant įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO).
Aišku, Lietuvai verta tapti turtingųjų pasaulio valstybių klubu laikomos EBPO nare, bet ar noras vykdyti šios organizacijos reikalavimus turėtų būti svarbiausias postūmis priimant korupciją mažinančius įstatymus?
Susidaro įspūdis, kad patys politikai abejoja, ar iš tiesų Lietuvai reikia Pranešėjų apsaugos įstatymo, bet jei jau autoritetingos tarptautinės organizacijos spaudžia, geriau atiduoti joms duoklę.
Tačiau korupcijos užkardyti nepajėgs joks įstatymas, jei visuomenė neįsisąmonins, kad būtina kovoti su šiuo reiškiniu ir nebijoti kreiptis į teisėsaugą.
Bet kokį signalą politikai siunčia žmonėms aiškindami, kad pranešėjų apsaugą stiprinantį įstatymą jie priima tik vykdydami EBPO užsakymą?
O gal iš tiesų mūsų šalyje pranešėjai ir be naujo įstatymo patikimai apsaugoti nuo galimo persekiojimo ar keršto už bendradarbiavimą su teisėsauga?
Faktai verčia manyti kitaip.
Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad žmonės nesijaustų saugūs, jei nutartų pranešti apie darbovietėje pastebėtą korupciją, tarnybinį piktnaudžiavimą.
Nereikia nė tyrimų, yra konkrečių atvejų.
Štai šių metų pradžioje apie nusikalstamą netvarką Kauno tardymo izoliatoriuje prabilusi tuomet čia dirbusi R.Kazėnienė papasakojo, kad jai teko išgyventi visas baimės stadijas, patirti didžiulį stresą, pajusti dalies kolegų priešiškumą, nors po jos pranešimo posto neteko pati Kalėjimų departamento vadovė Ž.Mikėnaitė.
Vadinasi, net ir apgintas nuo atleidimo ar perkėlimo į žemesnes pareigas pranešėjas kol kas negali jaustis saugus, todėl neretai reikia garantuoti jo anonimiškumą. Naujasis įstatymas turėtų įtvirtinti ir šį saugiklį.
Ar jau dabar atsirado tokios garantijos? Kol kas – ne. Palaimintas įstatymas – tik pirmasis žingsnis. Dar teks priimti ir jį lydinčių teisės aktų, kad būtų sukurtas realiai veikiantis mechanizmas.
Šiuo požiūriu specialistai įstatyme įžvelgia spragų. Kritikuojama, kad nebus paskirta ar įkurta vieno langelio principu veikianti institucija, kuri priimtų pranešimus, konsultuotų pranešėjus, be to, nustatytų jiems taikytinas apsaugos priemones.
Šios veiklos imsis prokuratūra, kuri dėl esą didelio jai tenkančio darbo krūvio prašė Seimo apkarpyti pranešėjų apsaugos įgaliojimus.
Matyt, geriau būtų visą darbą su pranešėjais sutelkti vienose rankose, kad su konkrečiu asmeniu bendrautų tik vienas pareigūnas. Bet tam reikėtų naujos įstaigos arba specialaus padalinio prokuratūroje, o tai pareikalautų ir papildomų išlaidų.
Vadinasi, reikia tolesnių valdžios pastangų, kad teorinė galimybė virstų konkrečia praktika – žmonės iš tiesų jaustųsi saugūs pranešdami teisėsaugai apie korupciją.
