Sumanymas anaiptol nėra naujas – vaikų apsauga ar globa užsiimančios institucijos dar 2007 metais siūlė sudaryti tokį registrą, vėliau vėl mėgino įtikinti politikus, kad tai padėtų užkirsti kelią seksualinei prievartai, bet pritarimo irgi nesulaukė.
Gal trečias kartas nemeluos ir senas sumanymas bus įgyvendintas? Kol kas tai nėra aišku, nes ir šiuo klausimu nuomonės išsiskyrė.
Lytinių nusikaltėlių registro arba bent atskiro sąrašo idėją dabar pasiūlė socialdarbietė R.Šalaševičiūtė, ją remia vaiko teisių apsaugos kontrolierė, nevyriausybinės organizacijos.
Tačiau nemažai valstybės institucijų ir teisės specialistų stoja piestu prieš tokį sumanymą, o vienareikšmiškai pasakyti, kuri ginčo šalis teisi, nėra paprasta.
Svarbiausias kritikų argumentas – lytinius nusikaltimus padarę asmenys įtraukiami į bendrą nusikaltėlių registrą, ten įrašomi ne tik teismo jau kaltais pripažintų, bet ir įtariamųjų duomenys, todėl esą dar vienas sąrašas būtų perteklinis.
Vidaus reikalų ministerija (VRM), policija, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija aiškina, kad visiems, kam būtina informacija apie seksualinius nusikaltėlius, ją gali gauti iš bendrojo registro.
Pirmiausia čia kalbama apie su vaikais dirbančių įstaigų vadovus. Jiems įstatymai numato netgi prievolę įdarbinant naujus darbuotojus patikrinti, ar jie nėra teisti už seksualinius nusikaltimus.
Jeigu tokio reikalavimo būtų griežtai laikomasi, gal ir nereikėtų atskiro seksualinių nusikaltėlių registro, bet, kaip tvirtina vaikų globos specialistai, teorija smarkiai prasilenkia su realia praktika.
Net ir prieš atskirą seksualinių nusikaltėlių registrą pasisakanti VRM pripažįsta, kad vaikus prižiūrinčių ir ugdančių įstaigų vadovai, priimdami dirbti naujus darbuotojus, anaiptol ne visada pasiaiškina, ar jie nėra teisti arba įtariami seksualiniais nusikaltimais.
Mat neretai įsidarbinti padeda pažintys, giminystė, o tokiais atvejais retai prašoma pažymos, ar asmuo nebuvo teistas už lytinius nusikaltimus prieš vaikus, ypač kai jokia atsakomybė darbdaviui nėra numatyta.
Padėtį labai apsunkina tai, kad išėję į laisvę seksualiniai nusikaltėliai beveik nekontroliuojami.
Jau ketverius metus už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius nuteisti asmenys negali būti paleisti nepasibaigus visam bausmės terminui.
Bet ši griežta teisės norma prieš visuomenę atsisuka kitu lazdos galu – pasibaigus kalinimo laikui asmuo tampa visiškai laisvas, jam netaikomos jokios probacijos priemonės.
Vadinasi, išeidamas iš kalinimo įstaigos toks asmuo netgi gali nurodyti ne tą savivaldybę, į kurią jis iš tikrųjų nuvyksta. Todėl esant ir pakartotinio nusikaltimo rizikai net policijos pareigūnai gali nežinoti, kad jų mieste ar rajone atsirado įtartinas asmuo.
Negana to, neįleidžiant tokių asmenų į vaikų globos ar auklėjimo įstaigas pavojus nėra pašalinamas.
Antai ne kartą teistas pedofilas E.Čekanavičius, vos išėjęs į laisvę, tuoj vėl medžiodavo aukas, kad ir traukinyje, kol galiausiai buvo nuteistas 15 metų kalėti už mažamečio berniuko prievartavimą apsvaiginus jį narkotinėmis medžiagomis.
Apsaugoti vaikus nuo tokių pedofilų vargu ar padės ir specialus registras. Tačiau šios idėjos šalininkai mano, kad jis turėtų būti atviresnis visuomenei, jame būtų paprasčiau nei bendrajame aptikti būtent į lytinius nusikaltimus linkusius asmenis.
Tačiau čia kyla kita problema – kaip registrą padaryti labiau prieinamą visuomenei, kai tai draudžia asmens duomenų apsaugos įstatymai, o mūsų šalies pasirinktas jų modelis – vienas griežčiausių ES.
Lietuvoje už seksualinius nusikaltimus kali beveik 400 asmenų, maždaug pusė jų nusikalto prieš nepilnamečius.
Mažai šaliai tai didžiuliai skaičiai, o anksčiau ar vėliau šie nusikaltėliai išeis į laisvę. Kaip nuo jų apsisaugoti?
Gal iš tiesų reikėtų svarstyti, ar visuomenei nebūtų naudingiau geresnė seksualinių nusikaltimų prevencija mainais į kiek silpnesnę asmens duomenų apsaugą, leidžiant bendruomenėms bent nuasmeninta forma žinoti, kiek jų vietovėse yra galinčių griebtis lytinės prievartos asmenų.
Suprantama, specialus registras nėra stebuklinga visuomenę apsauganti priemonė, todėl vienos valstybės jį sukūrusios, kitos tenkinasi bendru kriminalinių nusikaltimų sąrašu.
Šiuo metu seksualinių nusikaltėlių registrai sukurti JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Kroatijoje, šiuo keliu rengiasi eiti ir Lenkija. Be to, kai kur yra sudaromi neoficialūs tokių asmenų sąrašai. Svarbiausia, kad daugelyje ES šalių bausmę atlikusiems seksualiniams nusikaltėliams taikomos papildomos kontrolės priemonės.
Ko gero, ir Lietuvoje bent jau nebus blogiau, jei atsiras atskiras registras, nors jo naudą visuomenė gali pajusti tik sukūrus visą apsaugos nuo tokių nusikaltėlių priemonių sistemą.
