– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Rūtelių kaime. Ten pragyvenome tris mėnesius, po to persikraustėme į Tytuvėnų miestą, dabar jau jis turbūt tik miesteliu galėtų vadintis. Ten ir užaugau.
Puikiai prisimenu, kad vaikystėje dirbti reikėdavo ir puikiai prisimenu, kad mes gyvenome tarp penkių ežerų ir tuos ežerus prisimenu, kaip mūsų visos vaikystės dalį.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Man labai buvo smagu, kai broliai padovanojo dviratį. Buvo toks įspūdis, nes nebuvau matęs iki to laiko tokių didelių dovanų. Ir staiga, gal 16-ojo gimtadienio proga, tokį suaugėlišką dviratį padovanojo. Tai man buvo labai smagu ir gilus įspūdis.
Mes tada dalindavomės tuo dviračiu – ir po du, ir trise važiuodavome ant to dviračio.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Smagiausia? Turbūt Joninės. Mes dabar turime anūką Jonuką, gal ne specialiai, kad Jonines švęstume, bet vis tiek smagu.
O kalbant apie tokias rimtesnes, tai labiausiai įsimintinos visada būdavo Kūčios, Kalėdos ir po to Velykos namuose. Jos tada nebuvo tokios labai viešos, ypač studentavimo laikais. O paskui, žinoma, tos šventės pasikeitė.
Kai mes tapome nepriklausomi, laisvė tokia atsirado, taip pat vidinė laisvė ir tada tos mūsų šventės pasidarė kitokios. Bet tai nebuvo vien tik kažkokia laimės išraiška, tos šventės buvo ir pareiga – ir Kovo 11-oji, ir Vasario 16-oji, kuri yra iš seniau, tokia idėjiška šventė.
O Kovo 11-oji tai tokia laisvės apraiškos šventė. Mes labai laukėme ir tikėjomės tos šventės, visi norėjo, kad ji įvyktų ir ji gimė bei išliko.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Visa Lietuva yra labai graži. Aš kai kuriems ambasadoriams užduodu klausimą – kas jums Lietuvoje patinka? Jie visi atsako, kad čia yra labai žalia ir gražu. Mes dažnai patys to neįvertiname, nors tai visada yra aplink mus.
Žinoma, kad gimtoji vieta man yra labai graži. Turbūt daugeliui taip. Bet visoje Lietuvoje, kur bevažiuotum – pasuki galvą ir tarsi paveiksliukas.
Aš visada su malonumu sugrįžtu į Tytuvėnų bažnyčią. Ten gal įspūdžiai ir iš vaikystės, bet ten toks barokas. Po to, kai pamačiau šv. Petro ir Povilo bažnyčią, pasakiau, kad tai tarsi sumažintas tos bažnyčios variantas.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..?
– Žinote, turbūt tai klasifikuoti geriausių nereikėtų, bet tas, kuris man daugiausiai yra palikęs įspūdžių, tai, žinoma, kad yra Kaunas. Ten studijavau, daug metu gyvenau. Turbūt natūralu, kad jis daugiausiai įspūdžių paliko.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Turbūt, jei klaustų kas nors, koks istorinis veikėjas yra svarbiausias, aš vienareikšmiškai sakyčiau, kad Vytautas Didysis. Tai mūsų labai didelės istorijos svarbi pradžia.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Dabar aš turiu galimybę papietauti su ne vienu žinomu žmogumi. Esu pietavęs su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, taip pat Česlovu Juršėnu, kuris taip pat yra ir mano visuomeninis patarėjas.
Manau, kad tie žmonės ir drauge, ir atskirai buvo prisilietę labai daug prie Lietuvos istorijos. Man nereikia galvoti, ką pasikviesčiau, nes jau esu pasikvietęs.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Leiskite neišskirti, o tai padarysiu paslaugą arba nepaslaugą.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Neturiu tokios ir nesugalvočiau. Ar lietuviška, ar ne, kaip ir nėra skirtumo, nes aš parduotuvės išvis labai retai būnu, nes turiu labai gerą žmoną, kuri rūpinasi tais dalykais. Tad neturėčiau ką išskirti. Nebent Jiesios indai būdavo. Tokie gražūs, labai meniškai padaryti. Arba saldainiai kai kurie.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Labai esu nereiklus maistui. Man nesvarbu dažnai ką valgau, bet man patinka cepelinai su varške. Ir lietuviška duona. Labai mėgstu duoną.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Gražinti ir grąžinti. Pabrėžiame priešingai, negu, kad dedame nosinę. Tai man visada tokie gražūs labai žodžiai. O dėl kitų trijų reikėtų pagalvoti.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Turbūt pirmiausia paminėčiau santūrumą. Taip pat ne visiems, bet kuklumas. Turbūt susiję yra santūrumas ir kuklumas. Ir atkaklumas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Ar meilei reikalinga priežastis? Pabandžiau atsakyti į klausimą klausimu, bet taip turbūt ir yra, kad tai susiję. Tiesiog istorija visada buvo tokia, kad mums ji žinoma, nežinoma. Mes turėjome įgyti Nepriklausomybę ir manau, kad tie jausmai atkeliavo labai natūraliai ir jei tokie visada buvo. Buvo užslėpta, po to tai buvo laisvai deklaruojama. Tai nereikalauja priežasties. Neturi būti už ką, tiesiog, yra.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Kad mes išliktume stipri ir garbinga tauta. Kad visada žinotume savo istoriją ir kurtume tokią ateitį, kad ji po to taptų labai gera Lietuvos istorija.
