Konstitucijos nebesuspėja su svaiginamai kintančiu pasauliu. JAV jau konkrečiai pajuto pasenusios rinkimų sistemos pasekmes. Beje, Lietuvoje irgi sugrįžtama prie diskusijos apie sąrašinius Seimo narius.
Tačiau ateis metas, jaunesniems politikams realiai pasiekiamas, kai iškils prezidento institucijos naujomis politinėmis aplinkybėmis reikšmės ir prasmės problema. Kai Lietuva taps Jungtinių Europos Valstijų nare, mūsų šalies prezidentas (-ė) geriausiu atveju atrodys kaip kaspinas ant torto. Gražus ir dekoratyvus. Lietuva bus galingos sistemos provincija, gal ir su savo balso galimybėmis, bet tikrai ne prezidento statusu.
Prezidento sąvoka psichologiškai siejasi su visišku valstybės savarankiškumu. Savarankiškumo dalį delegavus kitiems, menkėja ir prezidento (atitinkamai ir kitų institucijų) vaidmuo.
Nesakau, kad dalinis savarankiškumas yra blogai. Buvimas ES nare Lietuvai kol kas naudingas. Bet kuo čia dėta prezidento institucija? Beje, į aukščiausio lygio ES vadovų pasitarimus turėtų važiuoti premjeras. Lietuvos premjerai – džentelmenai, į priekį praleido prezidentę.
Kitas Lietuvos prezidentas su premjeru kelyje į Briuselį gali įstrigti duryse. Tegu įstringa. Bus apie ką rašyti. Bet konkurencija truks neilgai. Federalizuojantis ES dubliuojančios struktūros turės išnykti. Savaime suprantama, kyla esminis klausimas – ar ES taps federacija? Taps. Tai užprogramuota pačioje ES idėjoje. Yra ir kelias atgal, bet tai būtų geopolitinė katastrofa.
Dabartinė ES situacija ilgiau, kol visiškai pasitrauks Didžioji Britanija, negali tęstis. Stovintis vanduo pradės rūgti. Tekėti toliau įmanoma tik į kitokios sandaros valstybių telkinį. Kada tai atsitiks – parodys laikas.
Lietuvoje politologai ir apžvalgininkai, išskyrus pavienius atvejus, kažkodėl stengiasi įtikinti visuomenę, jog ES transformacija į naujos kokybės, t.y. federacinio pobūdžio, sandraugą – komplikuotas ir ilgas kelias. Esą neverta dėl to sau per daug sukti galvos.
Gal tyčia ar netyčia planuojama rezultatą, jog jau esame ne ES, o Europos valstybėje, paskelbti netikėtai, kad susizgribusieji priešintis galėtų tik paskėsčioti rankomis – šaukštai jau po pietų? O gal kaip tik atvirkščiai – procesas bus atviras ir nelaužant rankų?
Bet kuriuo atveju – esminiai įvykiai ne už kalnų. Kai Vokietija sudėlios A.Merkel pažiūroms priimtiną valdžios koaliciją, o Ispanija su Briuselio pagalba išspręs Katalonijos problemą ir niekam nebekils iliuzijų dėl britų grįžimo į didžiąją šeimą, likusios ES virsmas federacija vyks sparčiai.
Permainų projektai lips vieni kitiems ant kulnų, kol pagaliau susiformuos ES valstybių, siekiančių federacijos, branduolys, prie kurio lyg magnetas ir bandys prilipti Lietuva. Žinoma, prisilipinimą lydės daug forumų, straipsnių ir autoritetingų patikinimų, jog mūsų valstybei tapti Jungtinių Europos Valstijų nare yra ne tik išskirtinai naudinga, bet ir vienintelis kelias.
Ar bus tokių, kurie priešinsis tokiam projektui? Bus. Tačiau nereikia nė trijų kartų spėti, kaip jie bus pavadinti. Ar atsiras skirtingų nuomonių dėl tolesnės ES vidinės integracijos tarp kandidatų į Lietuvos prezidentus? Atsiras, bet tik ne iš esmės. Bijos likti paraštėje.
Tačiau tas, kuris laimės prezidento rinkimus, greitai supras, jog pasikeitusioje ES jis nelabai bus ir reikalingas. Nebent į Laplandiją nuvažiuoti.
Dėl naujos ES gali būti reikalaujama ir referendumų. Net neabejoju, jog Lietuvoje jis baigsis transformuotos ES naudai. Kas gali priešintis geresniam gyvenimui (o tai ir bus žadama), didesnėms algoms ir normalioms europietiškoms pensijoms? Ir viskas? Viskas. Ko daugiau norėti? Gyvenk, dirbk ir džiaukis.
Bet kas laukia naujojoje sąjungoje, kad ir gerojoje, lietuvių tautos? Išlaikys ji savo tapatybę, savimonę ar ištirps? Seime buvo surengta konferencija apie lietuvišką tapatybę „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ Pats klausimo formulavimas verčia susimąstyti.
Sąjūdžio metais džiaugiantis, kad pavyko atsispirti rusinimui, keistai skambėjo R.Ozolo ir M.Lukšienės perspėjimai, jog kova dėl lietuvių tautos išlikimo dar nebaigta, nes laisvės sąlygomis iškils nors ir kitokio pobūdžio, bet ne mažiau pavojingų iššūkių. Ne be reikalo į Sąjūdžio programą net sąjūdininkams kovojant tarpusavyje pateko Tautinės mokyklos koncepcija. Įžvalgūs buvo jos kūrėjai.
Ir štai beveik po 30 laisvės metų, kai tautos išsivaikščiojimas jau nebėra vaizdingas žodis, kai katastrofiškai mažėja mokinių skaičius, kai daugėja lietuviškų šeimų, kurių vaikams lietuvių kalba nebe pirmoji, informacinės technologijos verčia imtis ne tik lietuvių kalbos supaprastinimo ir suprimityvinimo, o tiesiai šviesiai sakant – eliminavimo, vėl susiduriame su tautos ir nacionalinės savimonės išlikimo problema.
Reikia pripažinti, reikšmingi ir įtakingi valdančiųjų atstovai (V.Pranckietis, R.Karbauskis) toje konferencijoje skyrė ne vien formalų dėmesį rimtai temai, kantriai išklausė nuomones ir net kritiką, patys kalbėdami suteikė vilties, jog pagaliau atsirado politinė jėga, neabejinga lietuvybės likimui šiuolaikiniame pasaulyje.
Deja, kaip pamažu aiškėja, ir valdantieji šiuo klausimu nėra vieningi. Vyriausybėje svarstomos konstitucinio Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisos, kuriomis, specialistų nuomone (prof. L.Kalėdienė) „palaiminamas lietuvių kalbos išvalstybinimas“.
Kairė nežino, ką daro dešinė, o Lietuva žengia į Jungtines Europos Valstijas, kur be apsauginio šarvo ir išnyks. Gal tokį apsauginį šarvą imtųsi kurti naujas Lietuvos prezidentas? Vis šioks toks užsiėmimas.
