– Dauguma politologų Vyriausybės veikloje pirmiausia pasigenda ambicingų siekių. Ar pagrįsta ši kritika? – „Lietuvos rytas“ paklausė ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos direktoriaus Vincento Vobolevičiaus.
– Nepritariu tokiai nuomonei. Reikia atsižvelgti, kad Vyriausybė dirba tik metus ir labai nelengvomis sąlygomis.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės buvo suburta Seimo rinkimams ir tikslą laimėti ji pasiekė. Bet valstybės valdymas – kitokio pobūdžio užsiėmimas nei rinkimų kampanija, čia išties reikia profesionalų.
Tačiau kritikavau profesionalų Vyriausybės idėją, nes, viena vertus, ji nebus atsidavusi partijai ir neskubės įgyvendinti jos programos ambicijų, kita vertus, kai jai dar vadovauja stiprus lyderis, natūraliai įsiplieskia nesutarimai valdančiųjų gretose.
Vis dėlto reikia laikyti laimėjimu, kad nei valstiečiai skilo, nei koalicija subyrėjo, nors socialdemokratai ir pasidalijo į dvi frakcijas. Be abejo, tai apsunkino Vyriausybės darbą, kuriai ambicijų nestigo, tik buvo sunku veikti greičiau ir ryžtingiau.
Nesakyčiau, kad reformos visai nevyko. Antai valstiečių programos pažadas stiprinti alkoholio prekybos kontrolę sulaukė stipraus pasipriešinimo. Tai reikalavo didžiulės politinės valios, bet jos pakako įstatymui priimti.
Aišku, valstiečiai nebuvo gerai pasirengę valdyti šalį ir oponuojančios politinės jėgos pasistengė, kad jiems kuo prasčiau sektųsi. Kritikos buvo per akis. Todėl, manau, valstiečiai padarė tiek, kiek galėjo.
– Bet gal iš tiesų premjeras Saulius Skvernelis galvoja apie prezidento rinkimus ir bijo reformomis erzinti visuomenę?
– Jei Vyriausybės vadovas rengiasi prezidento rinkimams, mažinti socialinę atskirtį, o visuomenei turbūt pagrįstai peršama nuomonė, kad jis labiau linkęs į liberalus nei kairiuosius.
Premjeras kritikuojamas ir dešiniosios opozicijos, kad nevykdo mokesčių reformos, nors tada vykdant valstiečių pažadus reikėtų smarkiai didinti apmokestinimo progresyvumą. Nežinia, ar tai gelbėtų Lietuvą, bet didelei daliai S.Skvernelio rinkėjų tokia politika turėtų patikti.
Panaši ir daugumos ministrų politika. Pavyzdžiui, Aurelijus Veryga aiškina, kad atskleidė įsisenėjusias sveikatos apsaugos problemas, tramdo farmacininkus, o žmonės pajuto tik tai, kad nemažai jų anksčiau vartotų vaistų ne tik neatpigo, bet net pabrango ir pyksta ant valdžios.
Todėl susidaro įspūdis, kad daugelis Vyriausybės iniciatyvų ne padės, o trukdys premjerui laimėti prezidento rinkimus.
– Užsiminėte apie A.Verygą, kurį, visuomenės apklausų duomenimis, didesnė pusė žmonių vertina neigiamai, bet nemažai ir ministrų, apie kuriuos net du trečdaliai apklaustųjų neturi nuomonės. Ką tai rodo?
– Kai nėra krizės, ne visi ministrai turi būti visuomenei labai matomi.
Veržiant diržus, visi žinojo tuometę finansų ministrę Ingridą Šimonytę ir buvo susidarę apie ją nuomonę: vieniems ji atrodė valstybės gelbėtoja, kitiems – žmonių skriaudikė.
Dabar šalyje padėtis normali, finansų ministras gali dėlioti biudžeto skaičiukus ir žmonėms nebūtina turėti nuomonę, ar gerai jis skaičiuoja.
Panašiai galima pasakyti ir apie užsienio reikalų ministrą, nes jis labiau pastebimas, kai vyksta didesni tarptautiniai sukrėtimai, o kai tik važinėja darbo vizitų, nelabai kam jis rūpi. Aišku, Linas Linkevičius – senas politkos vilkas, todėl visuomenė jau spėjo jį įsidėmėti.
Tuo metu kiti profesionalai, kaip, tarkime, teisingumo ministrė Milda Vainiūtė, anksčiau žmonėms nebuvo žinomi, o dabartinė jų veikla nelabai leidžia susidaryti apie juos nuomonę, nes nematyti ir darbų. Ten, atrodo, tik pertvarkoma ministrės komanda ir nieko nevyksta.
Be to, ne jokia paslaptis, jog kai kurie ministrai labiau laikyti prezidentės atstovais nei valstiečių. Taip galima apibūdinti Krašto apaugos, Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministerijų vadovus. Jiems yra lengviau, nes juos remia prezidentė. Todėl, būdami gana saugūs, jie gali ramiai dirbti daug laiko neskirdami politiniam kalbėjimui.
– Kurie ministrai dirba sėkmingiau, o kurie tarsi sėdi ne savo kėdėje?
– Išskirčiau ministrus, kurie parodė turintys tvirtą politinį stuburą. Tai pirmiausia susisiekimo ministras Rokas Masiulis, nes pertvarkant „Lietuvos geležinkelius“ reikėjo didžiulės politinės valios, o jam tai pavyko padaryti. Aišku, čia pravertė ir Prezidentūros užnugaris.
Daug labiau prieštaringos A.Verygos reformos. Jis pridarė klaidų, bet ryžto šiam itin daug kritikos sulaukiančiam ministrui taip pat nestinga. Jo veikla pakenkė valstiečių reitingams, vis dėlto jis nebijo rizikuoti, nepasiduoda interesų grupių spaudimui.
Daugiau buvo galima laukti iš socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, turinčio daug darbo su skurstančiais žmonėmis patirties. Smulkių darbelių jo ministerija atliko, bet nematyti nieko esmingesnio, kas keistų prasčiausiai gyvenančių socialinių sluoksnių padėtį.
Krašto apsaugos ministrui Raimondui Karobliui, manau, trūksta strateginės lyderystės, nors jis įrodė, kad yra puikus diplomatas. Tačiau gal diplomatinio darbo patirtis visada ieškoti bendro sutarimo ir trukdo, kai reikia priimti ryžtingus sprendimus.
Finansų ministras Vilius Šapoka, skirtingai nei Ingrida Šimonytė, turbūt niekada nesirengė tapti politiku, todėl jis, atrodo, linkęs imtis techninių finansų sektoriaus modernizavimo darbų, bet stengiasi išvengti politinių priešpriešų, todėl vengia drastiškų sprendimų.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ypač kritikuojama dėl stingančios aukštojo mokslo reformos, bet ji ir nevyks, kol interesų grupės, kurias galima laikyti savotiškais aukštųjų mokyklų akcininkais, nepasiryš pertvarkai.
Tačiau net bene labiausiai už pokyčius pasisakęs ir ministrę rėmęs Kauno technikos universiteto rektorius Petras Baršauskas pats dėl kaltinimų plagiatu neteko posto. Susidaro įspūdis, kad ministrė – vienas karys mūšio lauke.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson stengiasi remtis kultūros profesionalais, bet ji atsidūrė sunkioje padėtyje, nes jos pasirinkti žmonės mąsto visiškai kitaip nei ją delegavusios valstiečių partijos branduolys. Tai rodo nesiliaujantys ir jau visuomenę supriešinę Lukiškių aikštės sutvarkymo skandalai.
