Anaiptol. Biudžetininkai šventes pasitinka su liejamu apmaudu. Ar ne patyčia tokia Seimo malonė pridurti prie bazinio atlyginimo 2,5 euro? Ir apskritai iki algų didinimo dar toli – pirmučiausia privalu jas atkurti, grąžinti tai, kas buvo atimta. 2009 m. biudžetininkų baziniai atlyginimai per du kartus buvo sumažinti nuo 141,9 iki 130,5 euro (nūnai „padidinti“ iki 132,5 euro).
A.Kubiliaus diržų veržimo politika sulaukė tarptautinių finansinių institucijų plojimų. Lietuvos žmonės ją įvertino kojomis: 2010 m. iš Lietuvos pabėgo 83 tūkst. žmonių (absoliutus emigracijos rekordas). Ir ši išvažiuojančiųjų banga neslūgsta, nes nesikeičia neoliberali politika, nesvarbu, kas laimi rinkimus: visiems patiko valstybės problemas spręsti žmonių sąskaita.
Sakytum, 2008 m. krizė Lietuvoje, priešingai nei visame pasaulyje, tęsiasi. Bent jau nė viena politinė jėga, atėjusi į valdžią, krizės pabaigos nepaskelbė, tarytum sunkmetis būtų užkonservuotas politikų galvose. Kaip kitaip paaiškinsi, kodėl iki šiol nelikviduoti krizės padariniai, nors tai įpareigoja net keli Konstitucinio teismo nutarimai?
Visos Vyriausybės ir Seimas, taip pat šios kadencijos, rado aibę priežasčių, kaip apeiti Konstitucinio teismo nutarimus, kuriais neproporcingi pajamų apkarpymai pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, įpareigojant per protingai trumpą laiką kompensuoti žmonėms padarytus nuostolius.
Vargais negalais, tiktai spaudžiant artėjantiems rinkimams buvo atsiskaityta su pensininkais. Dauguma statutinių valstybės pareigūnų neteisėtai atimtus pinigus susigrąžino per administracinius teismus, kiti viešojo sektoriaus darbuotojai – organizuota jėga (pedagogai, gydytojai).
Tačiau teismų sekretorės, Seimo kanceliarija neis į gatves, nepaduos valstybės į teismą, todėl jiems krizė trunka jau nuo 2009-ųjų, o valstiečiai Biudžeto įstatymu ją pratęsė dar metams. Lietuvoje bene mažiausiai paisoma žmogaus socialinės teisės gauti teisingą uždirbtą atlyginimą. Bet ar galima šios teisės reikalauti privačiame sektoriuje, jeigu ji trypiama valstybės tarnyboje? Ir jei valdžia negerbia valstybės tarnybos, ar ji gerbia pačią valstybę?
Per nieką kitą, tiktai per šiuos žmones galima įgyvendinti atsakingo valstybės valdymo principus. Naujausias (ne)atsakingo valstybės valdymo pavyzdys – visiems jau pabodusi kebeknė dėl Lukiškių aikštės ir Vyčio.
Dar 2012 m. Seimas nutarimu 2018-uosius paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. 2015 m. rugpjūčio 19 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta šimtmečio minėjimo programa, į kurią įtraukta ir Lukiškių aikštės rekonstrukcija su memorialu.
Jau šios kadencijos Seimas gegužės 2 d. priėmė rezoliuciją, kuria parėmė idėją Lukiškių aikštėje pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo memorialą su Vyčiu. Atrodytų, viskas aišku. Bet ne visi gali suprasti, kas ir kaip valdo valstybę.
Po savaitės, gegužės 10 d., Vyriausybėje įvyko pasitarimas, protokolu Lukiškių memorialą perdavęs Kultūros ministerijai. Remdamasi viso labo protokolu, ministerija galėjo moti ranka į aukštesnio rango aktus – ir į Seimo, ir į ankstesnius Vyriausybės nutarimus (Lukiškių aikštė dingo iš Šimtmečio programos), surengė memorialo projektų kūrybines dirbtuves ir išrinko nugalėtoją. Padarė viską atvirkščiai, nei reikalautų atsakingas valstybės valdymas.
Niekas nepaaiškino visuomenei, kokiais principais sudaryta ta visuomeninė atrankos komisija, koks jos reglamentas, kodėl kūrybinių dirbtuvių organizavimas patikėtas Šiuolaikiniam meno centrui, ar bandymas įtraukti vilniečius į balsavimą dėl projektų nėra manipuliacija, kuria dangstoma neskaidri projektų atranka.
Juokingiausia, kad nė vienas komisijos narys neišdrįso argumentuotai apginti savo sprendimo. Kilus visuotiniam pasipiktinimui komisija ir Kultūros ministerija sulindo į bunkerį. Ar iš bunkerio ir bus valdoma valstybė?
