Štai valstybės vadovų rezidencijų kvartale Turniškėse stovintis premjerui skirtas tarnybinis namas jau metus negyvenamas. Išsikraustė iš jo A.Butkevičiaus šeima, S.Skvernelis nesutiko persikelti – ir gerai. Dar kilimus nutrintų ar, neduokdie, kokią plytelę sudaužytų.
Žinoma, paveldą saugoti – nemenkos išlaidos. Vien šiemet tam išleista beveik 7 tūkst. eurų, bet pasauliui galime pasigirti: turime puikiai saugomą premjero rezidenciją. Juk kaip užsienyje karalių rūmus saugo. Gaila, kad Lietuva tik Valdovų rūmus teturi.
Užtat turime Gedimino pilį – tiesa, kalnas griūva, bet valdininkai tikina, kad pilis išliks ateities kartoms. O kad ji mažiau lankytojus viliotų, palikome viduje beveik tuščias sienas.
Juk spoksant į kokį eksponatą dar sienos nuo žvilgsnio nudils.
Gedimino kalno papėdėje yra Kirdiejų rūmai. Sumanė verslininkai juose ekspozicijų salę įrengti, koncertus rengti – špygą jiems. Savivaldybė viens du prikūrė visokių kliūčių, kad rūmai nebūtų rekonstruojami.
Kiti verslininkai sugalvojo šalia pastatą pastatyti, kavinę įrengti – ir jiems neišdegs. Tegu pradėti statyti griaučiai riogso, kada nors bus galima į ilgą paveldo sąrašą įtraukti.
Kaimuose paveldo taip pat turime iki soties.
Išvažiavo lietuviai į užsienį uždarbiauti, jų trobos liko tuščios – puiku.
Ir dar geriau, kad net karo pabėgėliai susiprato Lietuvoje neleisti šaknų, greitai išsiaiškinę, kokios čia senos paveldo tradicijos. O valdininkai laimina dar gudresnį planą, kokiame Biržų rajone parduodami ukrainiečiams ar baltarusiams kone ištisus kaimus.
Juk mūsų gudragalviai supranta, kad ukrainiečiams ir baltarusiams ne gryčios gūdžiame kaime rūpi, o Šengeno vizos, kurias lengviau gauna Lietuvoje įsigiję nekilnojamojo turto. O mums gerai – vis paveldas, kurio atvykėliai tikrai nesuniokos.
