Tačiau politologo žvilgsnis į Lietuvą atsiremia ne tik į Vilnių. Jo mintys apie mūsų šalį - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“.
– Kur yra Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote, kuo ta vieta ypatinga?
– Vilniuje, sostinėje. Čia gimiau, augau ir gyvenu. Čia gimė ir augo mano sūnūs. Čia gimė mano anūkė. Ir todėl pats tvirtai jaučiuosi vilniečiu. Tuo vieta ir yra ypatinga, ypač matant, kai save laikantys vilniečiais darbo savaičių pabaigoje skuba namo į kitus Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir vienkiemius.
– Koks maloniausias Jūsų vaikystės prisiminimas?
– Baseinas lauke lopšelyje-darželyje Nr. 111 Vilniuje, Žvėryne (dabartinis lopšelis-darželis „Boružėlė“ Vilniuje, Latvių gatvė 40). Klausiate, kodėl? Todėl, kad tas realiai vasarą vandens pripildytas baseiniukas, kuriame pliuškenomės, ir XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, ir dabar prisimena kaip baseinas.
– Kokia lietuviška šventė Jums gražiausia?
- Visi šventieji ir Vėlinės. Tada ir mūsų lietuvių tiek daug.
– Kokia Lietuvos vieta Jums gražiausia?
– Iš pradžių pagalvojau – Tenerifė. Bet ar tai Lietuva, Lietuvos vieta? – pats savęs nuoširdžiai pasiklausiau. Atsakiau pats sau: geopolitiškai – taip. Lietuvos ribos – Europos Sąjungos ribos. ES sienos – Lietuvos sienos. Lietuva – ES. Kartais verta vienasmeniškai pasitarti. Bet gal Kreta? Taip pat vieta Lietuvos (ES) teritorijos ribose, irgi lietuviškas su Vytimi euras, ir ne kartą buvę, o Tenerifėje dar ne.... Galutinai į šį klausimą dar pats sau nesu atsakęs. Bet verta su savimi pasikalbėti.
– Kuris Lietuvos miestas yra geriausias?
– Po atsakymo į pirmąjį klausimą....? Manau tikite mano nuoširdumu, kad tai tikrai nėra Kaunas.
– Koks mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Atleiskite, bet mėgstamiausi yra du: Martynas Yčas ir Napoleonas.
Mano uošvienė – žemaitė, gimusi Palangoje, augusi ir gyvenanti čia. O M. Yčo dėka Palanga, priklaususi iki 1921 m. Latvijai, atiteko Lietuvai. Neabejoju, būčiau vedęs ir jos, Latvijos žemaitės, dukrą. Bet vis dėlto ramiau – ji lietuvė Martyno Yčo dėka.
Suprantu. Ko čia dar dėtas Napoleonas? Atsakau. Nemažame savo gyvenimo laiko tarpe turėjau darbinius santykius su suvalkiečiais Marijampolėje. Įsitikinau, kad jie, suvalkiečiai, vis dėl to yra ypatingi lietuviai. Nors erzino suvalkietiškumas kalbant lietuviškai, vis dėl to sužavėjo, užkrėtė ir iki šiol žavi jų sveikas protas, mąstymo ir gyvenimo būdas, veržlumas, darbštumas, laikymasis higienos reikalavimų.
Ką jau kalbėti apie suvalkiečių politinį svorį prieš šimtmetį atkuriant Lietuvą. O juk tai – Napoleono (kodekso) dėka. Mano uošvis – suvalkietis.
– Su kuria Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Išgirdę atsakymą, pasakysite – banalu. Jūsų reikalas vertinti atsakymą. O man – tai tikras atsakymas, kam patinka – autentiškas. Norėčiau pietauti ir pietauti su žmona. Patikėkite, būtų apie ką šnekėti. Stengiuosi. Ne visada, dažniausiai neišeina. Todėl, kai neišeina papietauti, su ja ir/arba pusryčiauju, ir/arba vakarieniauju.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Mėgstu šias grupes: „Šiaurės kryptis“, „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“, „Vilniaus energija“, „Lipnūs Macharadžos Pirštai“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Vis dėl to mėgstamiausi – „The Station“. Ir mano bičiuliui Ričardui ji labai patinka, ypač vanilinėje versijoje.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Ilgai rinkausi. Prisiminiau Vilkaviškio džinsus. Bet juk jie – sovietinė, ne lietuviška prekė. Tada susimąsčiau, o kas šiandien lietuviška prekė? Lietuviška turėtų būti Lietuvos. O kas šiandien Lietuva? Pradėjau rimčiau svarstyti šį klausimą. Ir iki šiol svarstau. Gal „Vilniaus duona‘?
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Perskaitęs klausimą, pajutau – cepelinai. Pasitikrinau ir moksliniu būdu. Geriau būčiau to nedaręs. Suabejojau, ar tai – lietuviškas patiekalas (tiems, kurie neabejoja, galėčiau pateikti nuorodas, rašykite: raimundas.lopata@tspmi.vu.lt) .
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Labai atvirai. Man gražiausi yra ne penki, bet šeši lietuviški žodžiai. Jie sutampa su tais žodžiais, kuriuos kažkada pamatuotai yra ištaręs vienas nacionalinės premijos laureatas: duona, pienas, sūris, varškė, alus, dešra. Išties, paprasti lietuviški žodžiai.
Ir kaip prasmingai jie skamba. Labai piktinčiausi ir, neabejoju, ne vienas aš, jei kas nors ryžtųsi iš šio sąrašo bent vieną išbraukti. Neabejoju, džiugintų mūsų širdis tie, kurie šį gražiausių lietuviškų žodžių sąrašą prasmingai papildytų.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Kažkaip nedvejodamas, pirmas bruožas – iš padilbų. Ištariau, bet iškart ir susvyravau. Ar tikrai politkorektiškai pateiktas klausimas. Mat, toks tarsi paprastas klausimas kelia labai daug konceptualių klausimų. Kodėl trys? Trejybė? Kas skaičiavo iki trijų, t.y. viens – du – trys? Ar trečias būsi? Ar tikrai trys bruožai gali apibūdinti nacionalinį charakterį?
Tokia prasmingų, man taip regis, klausimų seka savaime perša atsakymą į tarsi paprastą klausimą, kas tie „trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?“ O būtent – tas skaičius „trys“ man nepatinka. Trijų man neužtenka apibūdinti lietuvius. O už trys didesniais skaičiais lietuvių bruožus atskleisti mes, suprantu, vietos neturime.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Man patinka visos lietuviškos patarlės apie darbą. Bet ypač „Duok durniui kelią“. Kiek prisimenu studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, šią tautos patarlę pirmasis iš atminties užrašė J. Erlickas. Sovietmečiu ją daug kas bandė interpretuoti verbaliniu būdu. Kai kurie tokiu būdu atlikti mėginimai patiko. Bet vis dėl to labiausiai įstrigo jau nepriklausomybės laikais to paties J. Erlicko po gilių empirinių stebėjimų pateiktas rašytinis „Duok durniui kelią“ prasmės paaiškinimas: na davėm jam kelią, tai visi ir nuėjo dirbti į Seimą.
Ši patarlė ir konkreti jos interpretacija visą laiką verčia mąstyti kertiniais mūsų gyvenimo klausimais: kas iš tikrųjų yra durnius? jeigu durnius yra durnius, tai ar jam reikia kelio? jeigu durnius yra durnius ir šiam reikalui vis dėl to reikia kelio, kas tas kelias yra? jeigu yra kelias ir yra durniai, tai kas yra tie protingi, ar jie neina, o jei eina, tai kaip ir kur jie eina ir ar einant jiems reikia kelio?
Suprantu, kad ši iš atminties užrašyta tautos patarlė ir konkreti jos rašytinė interpretacija kelia daug sunkių klausimų. Bet jei nebūtų sunkumų, ką kilnotume? Nejučia prisimeni Maironį: „Mums reikia tų, kur susikaupia veikia! / Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!“.
Tai įkvepia.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Aristotelis sakė, kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Stengiuosi to žingsnio nežengti. Tai palaiko įtampą. Ji – meilės šaltinis.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Atleiskite, bet kam rūpės tas palinkėjimas.
