Todėl visiškai suprantamas daugiau nei 40 Seimo narių ryžtas pagaliau baigti netvarką, valstybės pamatus lyg lietus Gedimino kalno šlaitus ardančią nacionaliniame Bermudų trikampyje – sostinės Lukiškių aikštėje.
Keliasdešimt išminčių pateikė įstatymo projektą, kuris numato, kad Lukiškių aikštėje iki kitų metų pabaigos turi stovėti Vytis.
Pasidžiaugus, kad šis įstatymų leidėjų šedevras jau sėkmingai pajudėjo Seime, vis dėlto pasidarė šiek tiek neramu: oi, nepakankamai detaliai, garbieji valstybės gynėjai, jūs vis dėlto jį surašėte!
Juk reikėjo viską reglamentuoti maksimaliai griežtai ir aiškiai. Nes kitaip vėl kokie seilėti liberalai-komunistai arba kiti valstybės priešai ras landų, prasidės kiauksėjimai apie kažkokias laisves, atsiras nesutarimų net tarp bendraminčių. Negi mes to norime? Ne!
Vadinasi, būtina išdėstyti viską papunkčiui: koks žirgo stovėjimo piestu kampas, kiek pakelta ar nuleista uodega, koks raitelio antakių linkis, kalavijo ilgis ir, aišku, esmių esmė – kryptis. Žinoma, kad į Rytus, nugara ir užpakaliu nuo jų užstojant Vakarus.
Būtent tai reikia užkniedyti ir įcementuoti specialiu straipsniu. Tiesa, dar vienas straipsnis galėtų uždrausti statyti Vytį, bent iki prezidento rinkimų.
Po to, kai šis įstatymas bus palaimintas, Seimo išminčiai neturėtų nusiraminti.
Kodėl nesukūrus pagal tradicines katalikų arba senųjų baltų apeigas susituokusių heteroseksualių porų sueities dažnių gerinant šalies demografinę padėtį?
Beje, o kaip su visomis kitomis aikštėmis Lietuvos miestuose ir miesteliuose? Kaip jos – be specialių įstatymų?
Nieko, iki kadencijos pabaigos dar treji metai. Suspės.
