Penktadienį vienas populiariausių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidinių „The New Yorker“ išpublikavo žurnalistės Mashos Gessen pokalbį su R.Vanagaite. Publikacija pavadinta „Kaip vienas pasisakymas iš lietuvės rašytojos atėmė pragyvenimo šaltinį“.
Prie teksto pridėta rašytojos nuotrauka, o po ja rašoma, kad Rūta Vanagaitė buvo viena sėkmingiausių lietuvių rašytojų, kol nepaprieštaravo istorijai, kurią „jos šalis pasakoja pati apie save“.
Pradėdama rašinį apie R.Vanagaitė, M.Gessen pasakoja, kad su rašytoja susitiko vienoje Niujorko kavinių. Tai vyko trečiadienį, o po kelių dienų lietuvė ruošėsi kelionei atgal į tėvynę. Anot ją kalbinusios žurnalistės, R.Vanagaitė pokalbio metu kartais atrodydavo tai nerūpestinga ar išdidi, tiek išsigandusi to, kad greitai teks grįžti į tėvynę.
„Aš noriu išbandyti viską. Kitą savaitę turėčiau eiti į prokuratūrą apklausai. Manęs anksčiau niekada nėra tardę, apklausinėję. Gyvenimas turėtų tapti įdomus“, – JAV žurnalistei sakė lietuvė. Publikacijos autorei paklausus, kokius artimiausius darbus planuoja R.Vanagaitė, pastaroji trumpai atsakė: „Nepakliūti į kalėjimą.“
Tiesa, M.Gessen rašė, kad jai neaišku, kodėl rašytoja turėtų patekti į kalėjimą, mat jokie formalūs kaltinimai jai nėra pateikti, tačiau tai susiję su Lietuvos didvyrio vardo paniekinimu.
Kalbėdama apie R.Vanagaitės biografiją ir gyvenimo vingius, žurnalistė negaili dėmesio jos knygai „Mūsiškiai“. Visas jos pasakojimas prasideda būtent nuo šios knygos viršelio aptarimo, kuriame pavaizduoti du vyrai.
Kaip publikacijoje rašo M.Gessen, rašytoja tapo tarsi apsėsta to, ką ji sužinojusi iš istorikų: Holokaustas Lietuvoje buvo vykdomas ne tik vokiečių karių, bet ir pačių lietuvių. „Tai darė daug žmonių, o ne saujelė keistuolių, kaip aš galvojau anksčiau“, – žurnalistei pasakojo rašytoja. Pasakojama, kad R.Vanagaitė panoro sužinoti, kuo jos pačios giminės užsiiminėjo karo metu.
R.Vanagaitė JAV žurnalistei teigė, kad knygoje „Mūsiškiai“ ji nenurodė padėkų istorikams, padėjusiems jai rinkti informaciją, nes jie esą bijojo dėmesio, kurį „tokia populiari knyga“ galėjo jiems suteikti.
Tačiau, kaip savo tekste rašo M.Gessen, rašytoja neapsisaugojo pati. „Mano tikslas buvo šokiruoti“, – R.Vanagaitė teigė žurnalistei. Rašytoja duodama interviu sakė, kad ieškojo labiausiai šokiruojančių tautiečių dalyvavimo Holokauste pavyzdžių. Kaip tokį ji pateikė studentus, patekusius į žydų žudymo grupes 1941-ųjų vasarą. Rašytoja teigė, kad jie tiesiog nenorėjo grįžti namo. Vasarai pasibaigus jie tiesiog grįžo mokytis.
Publikacijoje rašoma, kad rašytoja praleido šešis mėnesius atlikdama informacijos paieškas archyvuose, o vėliau nukeliavo ir į masinių žudynių vietas. Dėstoma, kad taip prie jos prisijungė Efraimas Zuroffas, taip pat skandalingai pasisakęs apie Lietuvos partizanų vadą.
„The New Yorker“ žurnalistė dėstė, kad knyga „Mūsiškiai“ tapo bestseleriu, o R.Vanagaitė, nors ir įgijo naujų priešų, vis dar turėjo artimų draugų ratą bei šeimą. Be to, netrukus gimė jos memuarai „Višta strimelės galva“. Taip pat pabrėžiama, kad rašytoja susilaukė tiek sėkmės, kad galėjo ramiai pragyventi iš to, ką uždirbdavo iš savo knygų.
Tekste pasakojama, kad dieną prieš jos autobiografijos pristatymą, R.Vanagaitė davė interviu, kurio metu buvo paklausta, ką galvoja apie tai, kad 2018-uosius ketinama paskelbti A.Ramanausko-Vanago metais.
Rašytoja tada atsakė, kad skaitė KGB bylas, susijusias su partizanų vadu ir sužinojo, kad A.Ramanauskas-Vanagas sutikęs dirbti su KGB, būti jų informatoriumi. Ji tada sakiusi, kad jis nebuvo toks didvyris, kokiu jį laiko lietuviai.
Spalio 26-ąją buvo surengtas vakarėlis, kuriame pristatyta naujausia R.Vanagaitės knyga „Višta strimelės galva“. Kitą rytą ji sulaukė žurnalistų skambučių. Jie klausė, kaip rašytoja reaguoja į tai, kad leidėjai „Alma littera“ nutraukia bendradarbiavimą su ja ir iš prekybos išima visas jos knygas. Tokį patį žingsnį žengė ir prekybos tinklas „Maxima“.
„Rūtos Vanagaitės pragyvenimo šaltinis dingo“, – savo publikacijoje rašė M.Gessen.
Rašoma, kad rašytojai tapo sunku ir išeiti iš namų. Esą jai išėjus su sūnėnais, praeiviai ją užgauliodavo. „Jie mane vadino Putiną palaikančia žydų kekše“, – teigė R.Vanagaitė. Teksto autorė nupasakoja, kodėl rašytojos pasisakymai sukėlė tokį ažiotažą Lietuvoje ir klausia, kuo čia dėtas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Rašydama M.Gessen pasakoja, kad XX a. lietuvius įprasta vaizduoti, kaip gerus, tyrus, laisvę mylinčius žmones, kentėjusius sovietų okupaciją 1940-1941 metais, vokiečių okupaciją 1941-1944 metais ir tada vėl sovietų 1945-1991 metais. Tačiau pažymima, kad nors šie faktai ir tiesa, jie pernelyg supaprastinti, nes tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su okupantais.
M.Gessen rašo, kad po kilusio skandalo R.Vanagaitė kurį laiką nekėlė kojos iš namų, maistas buvo jai pristatomas. Po poros savaičių rašytoja nusprendė išvykti iš šalies, nes tikėjosi, kad per kurį laiką viskas atvės.
Tam neįvykus, ji išplatino viešą atsiprašymą, o žurnalistės akimis ji atrodė, jei ne apgailestaujanti dėl jos sukeltos situacijos, tai bent jau ją suprantanti.
„Aš suprantu, kad peržengiau ribą. Kai rašiau knygą, viską apgalvojau. Bet duodama interviu buvau labai arogantiška. Ką turėjau pasakyti, kaip klausimą, pasakiau kaip nenuneigiamą teiginį.
Aš turėjau paklausti, ar A.Ramanauskas-Vanagas buvo toks didvyris, kokiu mes jį laikome. Vietoje to aš pasakiau: „Joks jis ne didvyris“, – kalbėjo R.Vanagaitė.
Teksto autorė M.Gessen pastebi, kad KGB archyvai nėra patikimi. Anot jos, gali būti, kad A.Ramanauskas-Vanagas iš tikro buvo informatorius, bet gali būti ir taip, kad asmuo, teigiantis jog įdarbino partizanų vadą, iš tikro melavo.
„Aš sunaikinau viską. Sunaikinau savo, kaip rašytojos karjerą, nes joks leidėjas nebedirbs su manimi ir jokia prekybos vieta nesutiks prekiauti mano knygomis“, – JAV žurnalistei sakė R.Vanagaitė, pridurdama, kad nė vienas iš jos draugų viešai nepareiškė palaikymo jai. Ji tik patikino, kad ją palaiko šeima, tačiau rašytoja bijo, kad neigiamos asociacijos pavys ir juos.
„Kiekvienai šaliai reikia teigiamo mito. Mūsų yra tas, kad turėjome ilgiausiai veikusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje“, – sakė R.Vanagaitė. Kaip rašė M.Gessen, ilgiausiai miškuose gyvenęs partizanų vadas buvo šio mito įkūnijimas. „Aš sunaikinau ir tai. Tačiau kai gulėsiu mirties patale, parašysiu knygą apie partizaninį judėjimą“, – pokalbį baigė R.Vanagaitė.
