akciją su receptiniais vaistais, nepadaryta. Taip vertinčiau pirmuosius Seimo ir Vyriausybės veiklos metus.
Viskas vyko kaip eilinėje nedidelėje šiek tiek daugiau kaip dešimt metų esančioje ES valstybėje.
Lietuvos prezidentė pasigedo strateginių užmojų. Teisybė. Jau ne vieni metai valdantieji kapstosi smulkiuose reikaluose, nes iš jų ir susideda valstybės gyvenimas. Strateginiai projektai pasirodo retai. O yra ir amžinos temos – mokesčiai, sveikata, švietimas, kuriose visos pasaulio valstybės maudosi metų metais ir visi žino, kad sėkmės kranto taip ir nepriplauks.
Valstiečiai yra užsimoję reikšmingoms reformoms ir dėl mokesčių, ir dėl švietimo. Kitais metais pamatysime, kuo tai baigsis.
Jeigu prezidentei trūksta strateginio proveržio, ji pati ir turėtų pasiūlyti, ką ir kokioje srityje daryti. Labai keista, kad valstybės vadovė, išrinkta visuotiniu balsavimu, rinkimų kampanijai išleidus didelius pinigus, realiai dirba kaip politikos apžvalgininkė ar komentatorė.
Premjeras S.Skvernelis teisus konstatuodamas, kad D.Grybauskaitė dabartinės Vyriausybės nepalaiko. Jeigu prezidentė priklausytų opozicijos sparnui, gal galima būtų tokią poziciją suprasti. Dabar tenka spėlioti, ką tai reiškia.
Kai tuo pat metu ir užsienio reikalų ministras yra nepartinis, o „dvasiškai“ gal net ne su valstiečiais, kyla įspūdis, kad užsienio politika (neatmestina, kad ateityje ir krašto apsauga) pamažu darosi „valstybe valstybėje“.
O gal nė neverta kankintis – paskelbkime užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Briuselio atstovais Lietuvoje, nes nė vienas jų neturi tiesioginės politinės atsakomybės juos delegavusiai partijai.
Vienintelė šias institucijas su Lietuva siejanti jungtis yra biudžetas. Deja, nei rinkimus laimėjusi partija, nei opozicija neturi profesionalių galimybių, o dažniausiai ir noro, kontroliuoti, vertinti, ar pagrįstai perkama kurios nors rūšies ginkluotė, ar optimaliai ir valstybei naudingai, įžvalgiai organizuojama užsienio politika.
Kai stojome į ES ir NATO, net į galvą neatėjo mintis, kad laikui bėgant taip aiškiai atsiskirs užsienio ir gynybos politikos nuo valstybės vidaus problemų ir sudarys beveik neliečiamą politikų „kastą“, kuriai priklauso ir prezidentė.
Bene vienintelė išimtis buvo brangių šaukštų (ne karinės technikos) pirkimų „skandalas“, po kurio nukentėjo ministras, beje, priklausęs prezidentės nemėgstamai partijai.
Jau beveik dešimt metų Lietuvoje viešai nebediskutuojama apie užsienio ir gynybos politiką. Gyventojai yra ne vien tam, kad paplotų bet kokiam gynybos užmojui ar neštų gėles atvykusiems kariams sąjungininkams. Žmonėms kyla daug klausimų, bet nuolat kartojamų pranešimų apie grėsmes fone nebedrįstama, o gal ir bijoma klausti.
Savaime suprantama, įsipareigojimus dėl karinių išlaidų reikia vykdyti, bet ar būtina persistengti, kai didelė NATO narių dalis net pusės nesistengia, ką daro Lietuva? Jei jau šiuo klausimu nėra solidarumo, ar bus jis karo metu? O gal nedaug NATO narių tiki, kad karas su Rusija įmanomas?
Labai gerai, kad simbolinė, popierinė gynyba pamažu virsta konkrečiais planais su fizine karine ir, reikia tikėti specialistais, strategiškai ir taktiškai protingai sudėstyta ginkluote.
Bet šiais laikais besidomintys nesunkiai surenka informaciją, kas yra už Lietuvos sienų ne NATO valstybėse, ir neįmanoma nesuprasti, jog tai, kas yra šiapus, vis dėlto yra simbolika. Tai atvirai sako ir solidūs JAV tyrimo institutai. Tuomet norom nenorom kyla klausimas: ko ir kiek turi būti Lietuvoje, kad pasijustum saugus?
Koks yra šiuolaikinis karas be atominio ginklo, matome Sirijoje ir Irake. Oro pajėgos ir profesionali kariuomenė. Mano manymu, privalomos karinės prievolės idėja visiškai pasenusi ir beprasmė. Mėsmalė. Tuo metu Lietuvos planai dėl oro gynybos yra kaip tik tai, ko reikia.
Tačiau neišvengiamai kils problema, kuri susies tarsi nebeliečiamą gynybos politiką su valstybės vidaus gyvenimo aktualijomis. Šiuo metu pradėjo organizuotis įvairių profesijų sąjūdžiai, kurių į politinio gyvenimo paraštę lengva ranka nebenukelsi. Visuomenė pradės rimtai spausti Vyriausybę visu socialinių klausimų frontu.
Aštriose diskusijose, net neabejoju, kils ir karinių išlaidų tema. Nemanau, kad valdžia ją lengvai apeis, nurašydama vandens drumstėjus į provokatorių eiles. Kodėl nemažai NATO narių vangiai vykdo 2 procentų įsipareigojimą? Todėl, jog iš dalies bijo nervingų visuomeninių judėjimų, kad nesugadintų tolydžios saugumo stiprinimo eigos.
Lietuvoje, stojant į NATO, taip pat buvo aštrių pareiškimų, kad karines išlaidas verčiau reikia nukreipti į mokslą, sveikatą ir t.t. Visuomenė tokio požiūrio nepriėmė, nes tikėjo ateities valstybe ir valdančiųjų projektais. Dabar pasitikėjimas valdžiomis menkėja.
Nenorėdama patirti fiasko dabartinė Vyriausybė bus priversta imtis strateginio lygio permainų, kad užtektų išlaidų ir gynybai, ir socialinėms problemoms spręsti, ir orioms algoms mokytojams, gydytojams, mokslininkams.
Permainos palies ir kito Lietuvos prezidento veiklą. Jis nebegalės (visuomenė nesutiks) būti tik Vyriausybės veiklos neklystančiu stebėtoju, turės būti ir aktyviu padėjėju, ir vadovu. Arba prezidento institucijos visai nebereikės.
