Juk tiek valdžia, tiek opozicija, regis, ganėtinai tuščiavidurės.
Kalėdas katalikai pradės švęsti kitą savaitgalį, bet valdantieji jau gali švęsti dabar. Šią savaitę Vyriausybė, minėdama savo pirmųjų metų sukaktį, buvo pamaloninta mažiausiai dviem dovanomis.
Viena – lyg per kaimišką sviestą palaimintas kitų metų biudžetas, kita – beviltiškai žlugusi interpeliacija sveikatos apsaugos ministrui A.Verygai.
Už biudžetą balsavo net 84 Seimo nariai, tik 29 balsavo prieš, o dar 15 susilaikė. Savo gretas sutelkusius valstiečius ir socialdemokratų atskilėlius parėmė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, didesnė pusė save opoziciniais vadinančių „tvarkiečių“, pora „mišrūnų“.
Tarp tų, kurie balsavo „už“, – ir trys opozicinės liberalų frakcijos atstovai. Tai – provincijos vienmandatėse išrinkti Seimo nariai, kurie partijos vidaus grumtynėse dėl pirmininko posto atstovavo pralaimėjusiai V.Gailiaus stovyklai.
Neatmestina, kad šių liberalų balsavimą lėmė užkulisiniai valdančiųjų pažadai suteikti kokių nors malonių jų apygardoms. Greičiausiai ne už dyką balsavo ir „tvarkiečiai“ ar lenkai.
Nors esant dabartinei Seimo sudėčiai valstiečių pozicijos yra gana tvirtos, opozicija vis dėlto galėtų jas atakuoti rimčiau. O dabar valdžios kritikų veikla labiau primena triukšmingą oro virpinimą siekiant visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.
Ypač ryškiai tai parodė interpeliacija A.Verygai. Tai, kad ji bus nesėkminga, buvo akivaizdu iš anksto. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad ir pati interpeliacija galėjo būti sulipdyta daug solidžiau, ir opozicija galėjo bent pasistengti, kad ji nežlugtų taip gėdingai.
Juk už tai, kad Seimas nepritartų A.Verygos atsakymams į klausimus, balsavo vos 33 parlamentarai, o pačią interpeliaciją buvo pasirašę 46.
Kitaip sakant, interpeliacijos balsuodami neparėmė nemaža dalis jos rengėjų. Tarp jų, matyt, buvo ne tik tų pačių liberalų, „tvarkiečių“ ar į opoziciją pasitraukusių socialdemokratų.
Negana to, patys interpeliacijos klausimai buvo skystoki, kaip ir opozicijos mėginimai remti prie Seimo salės sienos A.Verygą. Tai labiau priminė viešųjų ryšių akciją – tiesiog dar kartą papešioti veikėją, kuris visuomenėje vertinamas prieštaringai.
Svarbiausi kaltinimai sveikatos apsaugos ministrui buvo trys – per mažai keliami atlyginimai medikams, sumaištis vaistinėse dėl be receptų neparduodamų kai kurių receptinių vaistų, kadrinė sumaištis ir vadovybės savivalė pačioje ministerijoje. Ko gero, rimčiausias buvo pastarasis, nes pirmieji du – trapūs patys savaime.
Juk tikrai galima suabejoti, ar ministrą reikia versti iš posto vien už tai, kad jis nenumatė visų galimų neigiamų padarinių pradėjus įvedinėti anksčiau ne jo numatytą tvarką, arba už tai, kad jis ne taip greitai ir dosniai, kaip reikalauja dalis medikų, kelia jiems atlyginimus.
Visai kitas reikalas – viešumoje fontanais trykštanti informacija, paremta netgi paviešintais paties sveikatos apsaugos ministro ir jo prieštaringai vertinamų patarėjų pokalbiais. Ne vieną jų išklotinę paskelbė ir „Lietuvos rytas“.
Ši informacija liudija apie sumaištį ministerijoje, kai nevengiama net šantažo ar grasinimų siekiant vienus žmones išvaryti iš darbo, o kitus užkelti į postus.
Opozicija, turėdama tokius švietalus, galėjo spausti A.Verygą pagaliau konkrečiai pasiaiškinti dėl kiekvieno atvejo, bent dėl tų įrašytų pokalbių, kuriuose atsiskleidžia ir jo paties vaidmuo organizuojant žmonių medžioklę be taisyklių.
Ministrui, kuris tik nuolat kartojo, jog viskas yra netiesa, o konkursai į atlaisvintas vietas buvo tvarkingi ir skaidrūs, bent būtų pagaliau parodyta, kad karalius nuogas.
Bet interpeliacijos rengėjai tokia proga neįstengė pasinaudoti.
Kita vertus, kas iš to, kad išklausęs aptakių A.Verygos pasiteisinimų konservatorių lyderis G.Landsbergis pareiškė, jog sveikatos apsaugos ministras meluoja?
Anokia čia sensacija, kad valstiečių atstovas melavo, jei tai nesvetima pačiam valdančiųjų vedliui R.Karbauskiui, pavyzdžiui, bandant pasiteisinti dėl jo vadovaujamoje frakcijoje neskaidriai įdarbintos referentės Milenos.
Dėl melavimo, prasidėjusio dar Seime esant R.Karbauskio globotinei G.Kildišienei, jau senokai baksnoja net kai kurie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko politiniai bendrakeleiviai, tačiau jam tai – kaip vanduo nuo žąsies.
Pasijutę nepajudinami valdantieji dažniausiai ranka numoja į bet kokią kritiką. Ir nesvarbu, iš kur ji pabirtų, – iš apačios, iš šono ar iš viršaus.
Tai valstiečiai pademonstravo ir šią savaitę, kai jiems šventes pabandė sugadinti prezidentė D.Grybauskaitė.
Šalies vadovė Vyriausybės metinių proga aštriai pabrėžė, kad dabartinės valdžios kalbos apie būsimus didžius darbus ar reformas tėra muilo burbulas, slepiantis mažareikšmius ir fragmentiškus darbus, o kryptingų ir aiškių sprendimų, aiškaus plano nėra.
Bet premjeras S.Skvernelis netruko atsikirsti, kad neklysta tik tas, kuris nedirba, ir pašaipiai pridūrė, jog Lietuvoje yra tik vienas neklystantis žmogus, suprask, D.Grybauskaitė.
Prezidentė šią karčią piliulę kol kas nurijo tylomis.
Bet jau galima imti spėlioti: ar dar ilgai vyks tradiciniai kassavaitiniai šalies vadovės pokalbiai su premjeru Prezidentūroje?
Tiesa, D.Grybauskaitės, kuri, anot S.Skvernelio, niekada nerėmė šios Vyriausybės, kadencija jau baigiasi. Taigi valdantieji toliau galės samprotauti, tarkime, apie didžias pensijų ar mokesčių reformas. Bet klausantis tų vienas kitam prieštaraujančių samprotavimų darosi neramu.
