– Kur yra Jūsų šaknys? Kur Jūs gimėte ir augote?
– Aš gimiau ir užaugau Ignalinos rajone, Didžiasalyje. Ten gyvenau iki aštuonioliktų savo gyvenimo metų.
– Koks maloniausias Jūsų vaikystės prisiminimas?
– Aš prisimenu vieną įvykį. Negaliu sakyti, kad jis yra maloniausias, bet man jis yra labiausiai įsiminęs. Ėjom su tėveliu žvejoti. Tai mes darydavom labai dažnai, vos ne kiekvieną vakarą, kadangi greta teka upė Dysna. Ji vos už poros kilometrų nuo Didžiasalio. Tad mes į eidavom žvejoti, eidavom spiningauti.
Aš, aišku, būdavau tik palydovas. Ir vieną kartą man sako: „Aš tau užmesiu spiningą, tu suk ritę, kad pabandytum, kaip viskas vyksta“.
Besukant užkibo lydeka. Ir dabar aš bijau pameluoti, kokio ji dydžio buvo. Bet tikrai kokių 3-4 kg. Aš atsimenu, kaip aš ją traukiau, kaip ji mane atgal traukė, aš ją traukiu vėl į krantą, ji mane vėl atgal... Aš atsimenu žodžius, kaip aš rėkiau ir prašiau pagalbos: „Aš tau lietuviškai sakau, kad man padėtum!“
Pavyko ištraukti. Man tuomet buvo nedaug metų, bet aš dar ir šiandien atsimenu tą įvykį.
– O kokia Jums smagiausia lietuviška šventė ir kodėl?
– Man labiausiai patinka Užgavėnės. Kodėl? Todėl, kad kasmet jas švenčiame. Ir ne aš vienas švenčiu, ne tik mano šeima, bet turime didžiulį kolektyvą. Yra tokia organizacija – Tarptautinė policijos asociacija. Ir su Ignalinos poskyriu kasmet mes švenčiame tą šventę. Susirenka 100-150 žmonių. Tai yra bendradarbiai, policininkai, mūsų draugai, giminės, etnografinis ansamblis, mūsų pažįstami, draugai, net iš užsienio, iš Estijos atvažiuoja!
Viskas vyksta pagal visas tradicijas – su Morės deginimu, su dainomis, su šokiais, su ėjimu per kaimą. Tai yra Meironių kaimas, per kurį mes einame. Einame į 9-10 sodybų, kur mūsų iš tiesų laukia su blynais, su vaišėmis, su maistu...
Aš prisimenu vienus metus... Iš tiesų nežinau, kaip gavosi, kad mes sumaišėm ir į vieną namą neužėjom. Tai paskui gal pusę metų vyko konflikto glaistymas. Nes žmonės buvo buvo šitiek pasiruošę, o mes sugebėjom neužeiti.
Tai tokia šventė, per kurią kasmet būna ir sniego, ir geras oras, randame ir arklį su rogėmis, kuris vaikus pavežioja. Man tai yra didžiausia šventė, kuri tikrai įsimena.
– Kokia Jums gražiausia ir mėgstamiausia Lietuvos vieta? Kodėl ji?
– Kadangi aš pakankamai daug bendrauju su žmonėmis, tai vis norisi pabūti vienam. Ir prie mano namų yra toks Žiemos sporto centras. Ten yra didžiulės teritorijos, kalvos, ežeras, riedučių trasos. Ten yra mano mėgstamiausia vieta, gal teritorija, kur aš mėgstu išeiti su šuniu valandai, kartais ir dviem, ir pabūti vienas.
Man tai būna toks meditacijos, atsipalaidavimo laikotarpis. Ir man ta vieta yra pati gražiausia. Ypač labai gražu vakare. Tuomet man asocijuojasi su Šveicarija, Austrija, su tomis jų kalvomis, su tais nameliais...
– Kuris Lietuvos miestas Jums labiausiai patinka?
– 2014-aisiais aš beveik visus metus dirbau Kaune. Man tas miestas mano atsiminimuose yra šilčiausias, draugiškiausias. Nors aš buvau vienas, be šeimos... Sakykim, tai yra tas miestas, kuris mane geriausiai priėmė, kuris man labiausiai patiko.
Tačiau prisipažinsiu – mano šeimai, turbūt, jis yra nemėgstamiausias. Nes tuos metus aš gyvenau praktiškai atskirai nuo savo šeimos.
Nors daug kas sakė, kad Vilniuje yra geriau, man tie metai, drąsiai galiu sakyti, buvo vieni iš geriausių mano gyvenime.
– Koks yra Jūsų mėgstamiausias istorijos veikėjas?
– Man sunku būtų pasakyti, jei kalbėtume apie dabartinį laikotarpį. Bet apskritai nuo vaikystės Vytautas Didysis man yra ta asmenybė, kuria aš domėjausi, skaičiau knygas. Buvo tokia knyga mano laikais „Vytautas Didysis“. Aš ją tris kartus perskaičiau.
Kodėl taip buvo, aš nežinau. Bet mano domėjimasis šituo žmogumi, šita asmenybe, buvo tikrai didelis.
– Su kuria Lietuvos asmenybe Jūs norėtumėte papietauti? Ir apie ką kalbėtumėte?
– Vienareikšmiškai pasakysiu, kad tai yra Valdas Adamkus. Prisipažinsiu, kad man jau teko su juo susitikti. Gėrėme arbatą, kalbėjomės apie jo gyvenimą, apie darbą, apie knygas, kurias yra parašęs.
O apie ką kalbėti pietaujant? Iš tiesų apie tai, kaip reikia sugebėti tarp įvairių interesų grupių, tarp įvairių žmonių, tarp įvairių nuotaikų surasti vidurį ir sugebėti daryti gerus darbus, reikalingus sprendimus. Laviruojant tarp įvairių interesų grupių. Nes aš manau, kad tai yra žmogus, kuriam pavyko tuos dalykus padaryti.
– Kuriuo Lietuvos istorijos periodu didžiuojatės labiausiai?
– Aš, turbūt, grįšiu vėl prie to, apie ką kalbėjomės – mano veikėjas, personažas, asmenybė yra Vytautas Didysis. Tai tas laikotarpis, kuriuo aš pakankamai daug domėjausi. Tiek, kiek teko skaityti, kiek teko domėtis, tai buvo pakankamai sudėtingas laikotarpis. Lietuva plėtėsi, turėjo begalę išorinių priešų, begalę priešų valstybės viduje. Bet Lietuvai pavyko tuo laikotarpiu būti didžia valstybe. Tai tas laikotarpis ir būtų...
– Tai jei aš dabar jūsų paklausčiau, kuriame Lietuvos istorijos laikotarpyje norėtumėte apsilankyti, tai, spėju, irgi būtų tas pats?
– Ne. Aš vis dėlto galvočiau apie tarpukario Lietuvą. Tai buvo pakankamai trumpas laikotarpis, kai Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma valstybė. Tai buvo gana sudėtingas laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo laikotarpis, kuomet Lietuva turėjo apsiginti nuo išorės priešų ir atsistoti ant savo kojų. Ir tai buvo padaryta.
Todėl man tas laikotarpis imponuoja. Gal dėl to, kad jis yra gana arti mūsų dabartinių laikų ir galima išvesti kažkokias paraleles su dabartiniais laikais. Tai aš norėčiau bent jau šiek tiek atsidurti tame laikotarpyje.
– Koks Jums yra skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Blynai. Mėgstu juos valgyti, mėgstu gaminti, moku gaminti, moku įvairius blynus gaminti, įvairius padažus. Tik bėda ta, kad pats sportuoju, tai valgau juos vos kartą per metus. Tai per Užgavėnes. Bet jei galėčiau, tai valgyčiau pusryčiams, pietums, vakarienei. Ir dar pridėčiau priešpiečiams ir pavakariams.
– Gal galite išvardinti penkis gražiausius lietuviškus žodžius?
– Man tai tie žodžiai, kurie yra arčiausiai manęs. Tai tie žodžiai, kurie visada yra mano galvoje, mano mintyse. Tai yra – mamytė, tėvelis, vaikai. Turiu tris sūnus. Tai tie žodžiai, kuriuos dažniausiai vartoju, jie yra mano širdyje.
– Galite išvardinti tris lietuviams būdingus charakterio bruožus?
– Aš galvojau, kad pirmas, su kuriuo susiduriu ir savo darbe, tai yra darbštumas. Nes lietuviai tuo garsėja. Ir kiek teko bendrauti su savo kolegomis užsienyje, jie pabrėžia būtent šį bruožą.
Antras būtų atkaklumas. Jei lietuvis užsibrėžia kokį nors tikslą, tai tikrai, bent jau didžioji dalis, jį pasieks.
Aš išskirčiau šituos du bruožus. Aišku, yra ir tokių bruožų, kurie nepuošia nei lietuvių, nei kitų. Bet apie tai – kitą kartą.
– Kokia mėgstamiausia Jūsų lietuviška patarlė?
– Ką pasėsi, tą ir pjausi.
Aš tai taikau ir sau, ir savo kolegoms, ir savo darbe. Jeigu mes norime turėti kažkokį rezultatą, mes privalome patys kažką padaryti. Jeigu mes padarysime kažką blogo, tai mes ir turėsime tokį rezultatą. Jeigu mes norime turėti kažką gero, mes ir turime padaryti kažką gero, pradėti nuo kažkokių gerų darbų.
– Jūs mylite Lietuvą nes...
– Aš čia gimiau, aš čia gyvenu, čia mano namai, čia mano šeima, čia mano žmona, čia mano vaikai.
– Ko galėtumėt palinkėti Lietuvai ir lietuviams artėjančio 100-mečio proga?
– Kas man pirma ateina į galvą, tai posakis, kad darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim. Tai palinkėjimas būtų labai paprastas: mylėkim darbais, o ne žodžiais. Ir padarykim dėl savo Tėvynės kažką, kad ir labai mažo.
