– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Su mano šaknimis įdomiausia tai, kad esu gimęs Vilniuje. Bet tik gimęs, nes augau visą laiką Šančiuose. Mano visa vaikystė prabėgo Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose. Vis dėlto, sakyčiau, kad mano šaknys yra ten, o ne Vilniuje.
– Koks jūsų ryškiausias, maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Malonių atsiminų yra daug, bet greičiausiai išskirčiau tokį emociškai labai malonų prisiminą. Tai yra, kai mane pirmą kartą nuvedė į Kauno sporto halėje vykusias krepšinio varžybas.
Aišku, žaidė „Žalgiris“, tačiau dabar net nepamenu su kuo. Bet tas pats vaizdas yra likęs, gana įdomus ir įstrigęs atmintyje.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Na, tai nėra vien tik lietuviška šventė, bet sakyčiau, kad Kalėdos. Tas Kalėdų laikotarpis man labiausiai prie širdies. Taip pat Naujieji metai. Sunkoka būtų pasakyti, kodėl taip yra. Tas laukimas. Kažko geresnio, naujesnio laukimas. Persiverčia puslapis, su viltimi. Daug gerų emocijų.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Vizualiai ir ne tik, man patinka Kernavė. Man ten labai gražu. Reguliariai nesilankau ten, nes nėra reikalo, bet stengiuosi vis nuvažiuoti, nes ten labai gražu ir netoli Vilniaus.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..? Kodėl?
– Aš esu kaunietis. Atsiprašau visų kitų, bet man Kaunas yra arčiausiai širdies.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Be abejo, Vytautas Didysis. Jis palieka didžiausią įspūdį tiek savo diplomatiniais įgūdžiais, tiek sugebėjimu vienyti visą tautą, stiprinti valstybę. Aišku, sunku įsivaizduoti, kaip jis atrodė ir kaip jis iš tikro veikė, bet tas įvaizdis, kuris istoriškai atspindėtas, yra gana įspūdingas ir jį reikėtų pirmiausia paminėti.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėtės pietų metu?
– Tai, kad su visais tenka papietauti, su visokiomis asmenybėmis (juokiasi). Kaip ir neišskirčiau kažko labai ypatingo. Su daug kuo tenka ir papietauti, ir pavakarieniauti.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Viena sunku išskirti būtų, tačiau ta, kuri yra įstrigusi įvairiomis prasmėmis, tiek emociškai, tiek nostalgiškai iš Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio, būtų Eurikos Masytės „Laisvė“.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Tikriausiai tai būtų maisto produktai. Visi, kas keliauja vertina duoną. Ji išskirtinė visame pasaulyje, o ne tik mūsų regione.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Daug kas skanu, bet sakyčiau, kad šaltibarščiai.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Mama, laisvė, tėvynė, meilė...
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Aš turiu patarlę, kurią reiktų koreguoti. Sako, „Duok durniui kelią“. Bet aš koreguočiau ir sakyčiau, kad nereikia duoti durniui kelią, nes po to labai brangiai kainuoja.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Kalbant apie teigiamus, sakyčiau, kad atkaklumas ir darbštumas. Tačiau kalbant apie neigiamus, reikėtų paminėti pesimizmą, tokią saviplaką, savęs menkinimą, kuris yra nepelnytas ir kenksmingas bruožas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes
– Dėl tų visų išvardintų dalykų – ir dėl tos lietuviškos duonos, ir dėl šaknų, kurios yra, ir prie tos aplinkos, mielos širdžiai. Viskas taip susiklostė, kad kiekvienas, kurio paklaustumėte pasakytų, kad tas prisirišimo prie savų vietų jausmas nėra svetimas. Taip pat ir man.
– Ko palinkėtumėte šimtmečio proga?
– Palinkėčiau daugiau optimizmo, daugiau tikėjimo savo jėgomis, daugiau tikėjimo savo valstybe ir, iš tikro, išmokti džiaugtis pergalėmis, ne tik savo, bet ir kitų, kas gali būti sunkiau. Tai padėtų mums daugiau pasiekti, nes nesame tokie menki ir prasti, kokiais save kartais mėginame pavaizduoti. Niekas neneigia, kad yra problemų, bet jos nėra tokios dramatiškos, kaip kartais į jas reaguojama. Tad labai palinkėčiau optimizmo ir tikėjimo savimi.
