Nors vasarą sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga suraitė parašą po įsakymu ir gydytojų algos nuo liepos padidėjo maždaug 115 eurų, medikų darbo užmokesčio oriu vis tiek nepavadinsi.
Tąkart pinigų buvo sukrapštyta Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžete, tiksliau – 24,6 mln. eurų iš šio biudžeto rezervo.
Tačiau 8 procentais kilstelėtos algos medikų tikrai nepasotino – jie visiškai teisėtai reikalauja daugiau.
Iš kur paimti pinigų, kad bent šiek tiek priartėtume, pavyzdžiui, prie Estijos?
Ten vidutinė gydytojų alga – 3000 eurų, o Lietuvoje pernai ji sukosi apie 1370 eurų.
Įmokos skirtingos
PSDF biudžetą pripildo dirbančių žmonių mokamos sumos ir valstybės biudžeto įmokos už valstybės draudžiamus asmenis. Jos atitinkamai sudaro apie 70 proc. ir 30 proc. PSDF.
Tačiau įmokų dydis yra skirtingas. Pavyzdžiui, už draudžiamą asmenį – moksleivius, studentus, neįgaliuosius, pensininkus – valstybė PSDF per metus sumoka po 283 eurus. Tuo metu žmogus, gaunantis tik minimalią algą – 380 eurų, per šiuos metus bus sumokėjęs 417 eurų.
Dirbantieji, kurių alga didesnė nei minimali, vidutiniškai per metus sumoka 700 eurų.
Nors skirtumai badyte bado akis, keisti PSD įmokų tvarkos neketinama.
Išeitis – visiškai reali
Vilniaus Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas yra dirbęs ir farmacijos sektoriuje, ir pačioje Sveikatos apsaugos ministerijoje. Todėl jis puikiai žino, kaip į visas puses yra tampomas PSDF biudžetas, kurio lėšomis atsiskaitoma su gydymo įstaigomis už suteiktas medicinos paslaugas, o kartu medikams išmokamos algos.
E.Navicko nuomone, gerokai padidinti PSDF biudžeto pajamas būtų galima pakėlus valstybės biudžeto įmokas už valstybės draudžiamus asmenis, kurios dabar yra ryškiai mažesnės nei privalomojo sveikatos draudimo įmokos, mokamas dirbančių asmenų.
„Jeigu valstybė už asmenis, už kuriuos laiduoja, mokėtų tiek pat, kiek moka savarankiškai dirbantys, įplaukos į PSDF biudžetą gerokai padidėtų.
Ir to pakaktų medikų bendruomenės reikalavimams patenkinti“, – įsitikinęs E.Navickas.
Ignoruoja net teismą
Ekonomistės Rūtos Vainienės nuomone, toks įmokų skirtumas yra didžiulė neteisybė: „Ir Konstitucinis teismas yra apie tai sakęs, ir ekonomistų, ir teisininkų nuomonė yra ta pati: už valstybės draudžiamus asmenis turi būti mokamos tokios pat PSD įmokos, kokias moka gaunantys minimalią algą žmonės arba dirbantys individualiai, pavyzdžiui, turintys verslo liudijimus.“
Anot R.Vainienės, būtų logiška, jei valstybė už savo draudžiamuosius mokėtų tokio pat dydžio įmokas kaip ir vidutines pajamas gaunantis asmuo.
O toks žmogus šiuo metu sumoka kone tris kartus daugiau nei valstybė už jos lėšomis draudžiamuos asmenis.
„Net jei už valstybės draudžiamąjį būtų mokama tokia pat PSD įmoka kaip ir dirbančių už minimalią algą, per metus susidarytų nemenka pinigų suma – apie 200 mln. eurų.
Tokių pinigų pakaktų medikų algoms padidinti.
O jeigu būtų mokama tris kartus daugiau, ir pats PSDF biudžetas solidžiau atrodytų“, – kalbėjo R.Vainienė.
Be to, valstybė biudžeto lėšomis draudžia būtent tuos žmones, kurie dažnai serga ir kuriems daugiausia prireikia medikų pagalbos. Tai ir vaikai iki 18 metų, ir neįgalieji, ir nedirbantys senjorai.
Taigi realiai už jų visų gydymą sumoka ne kas kitas, o dirbantys asmenys.
Trūksta politinės valios
Kaip šią padėtį pakeisti? Pasak R.Vainienės, pirmiausia būtina persvarstyti pačios valstybės strategiją.
„Akivaizdu, kad pirmenybę valstybė skiria ne sveikatos sistemai, o kitoms sritims, nes kitaip nebūtų sudėtinga sukrapštyti 200–300 mln. eurų normalioms PSD įmokoms.
Bet valdžia ignoruoja Konstitucinio teismo sprendimą. Na, ir kas, kad toks priimtas? Jei nevykdai, nėra nei baudų, nei neigiamų pasekmių.
O valstybės kišenėse tikrai yra landų, kurias galima užsiūti.
Juk vien per viešuosius pirkimus kiek lėšų iššvaistoma – per metus jiems išleidžiama 3–4 mlrd. eurų“, – svarstė R.Vainienė.
Reikia tikro draudimo, o ne imitacijos
Žilvinas Šilėnas
Laisvosios rinkos instituto prezidentas
„Jeigu PSD išties būtų draudimo įmoka, o ne mokestis, jos dydis neturėtų priklausyti nuo žmogaus pajamų. Jis arba turi būti vienodas visiems, arba priklausyti nuo rizikos.
Šiuo metu galioja nelogiška draudimo sistema, nes daugiau uždirbantys yra nuskriaudžiami. Tai patvirtina ir pati valstybė mokėdama daug mažesnes PSD įmokas ir nesilaikydama pačios sukurtų taisyklių.
Nors PSD ir vadinamas „draudimu“, iš tiesų taip nėra. Net jei valstybė ir imtų mokėti didesnes įmokas, ji tai darytų imdama pinigus iš bendro biudžeto.
Dabar gi žmogus neabejoja, kad užklups peršalimo ligos, jei draudimas už jų gydymą sumokės. Tačiau ar taip būna, kai užklumpa sunkios ir retos ligos?
Vienas būdas – radikalus: visi galėtų mokėti vienodą PSD įmoką už bazinius įvykius, pavyzdžiui, būtinąją pagalbą.
O nuo papildomų ligų tektų draustis privačiai.
Mažiausiai radikalus pasiūlymas, kuris tiktų dabartinei sistemai, – sumažinti PSD įmoką ir sudaryti palankias sąlygas žmonėms draustis privačiai. Tam galėtų būti sukurta panaši sistema į privačius pensijų fondus. Tuomet ir susirgus būtų naudojami du šaltiniai medicinos paslaugoms atlyginti – valdiškas PSDF fondas ir privatus.“
