– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Aš esu uteniškė. Mano tėtis yra taip iš šito krašto, mama taip aukštaitė. Tokia ir jaučiuosi. 18 metų gyvenau Utenoje ir tai buvo labai svarbus, reikšmingas, mielas mano gyvenimo etapas.
– Koks jūsų ryškiausias, maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Galiu būti dėkinga visiems, kurie buvo aplinkui – ir savo šeimai, tėvams, ir seneliams, ir pusbroliams. Tikrai labai gražiai prisimenu vaikystę, darželį, mokyklą. Manau, kad tai buvo itin gražus metus, mane supo daug mylinčių žmonių.
Jeigu einant laikui ir buvo kokių nors negražių ar nemalonių akimirkų, aš tokių net ir neprisimenu.
Visas vasaras praleisdavau pas močiutę kaime. Dabar jau pati būdama mama ir turėdama vaikų, kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kaip močiutė mus 9 ar 14 anūkų, galėdavo visus vienu metu priimti. Ryte atsikeldavome ir rasdavome iškeptų blynų, visiems būdavo darbo, padėdavome labai daug močiutei, nes ji viena gyveno ir turėjo ūkį.
Sugebėdavome rasti laiko ir žaidimams, kurių prisigalvodavome visokių, ir smulkiems darbams – vieni eidavo kiaušinių rinkti, kiti ravėti, dar kiti karvėms vandens nunešti. Labai šiltai prisimenu tas vasaras.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Tikriausiai visos šventės, kai susirenka visa šeima, yra labai smagios. Tokios šventės, kaip Kalėdos ar Velykos. Nors pas tėvus esu viena, bet mano mama turi didelę šeimą, labai džiaugiuosi, kad turiu didelį pusbrolių, pusseserių ratą. Labai gera, kai galime susitikti visi kartu.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Gražios vietos yra tos, kurios gražios ne tik akims, bet ir širdžiai. Tos, kurios kelia gražius prisiminimus, emocijas, tos yra pačios gražiausios. Manau, mano vaikystės miestas man dėl to ir yra labai brangus.
– Geriausias Lietuvos miestas yra...
– Man labai patinka keliauti, pažinti įvairias naujas vietas, naujus miestus. Man patinka stebėti architektūrą, gyvenimą, judėjimą, šviesą tuose miestuose. Manau, kad Vilnius taip pat yra labai puikus, dinamiškas ir įvairus miestas. Man gera gyventi Vilniuje.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Būtų sunku kalbėti vien apie Lietuvos istoriją, nes Lietuva yra labai svarbi pasaulio istorijoje. O jeigu kalbėti apie žmones, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu yra labai ypatingi, man labai svarbus vienas žinomiausių Renesanso žmonių Leonardo da Vinci.
Viename žmoguje telpa ir išradėjas, ir mokslininkas, ir menininkas, ir filosofas. Suvokiant, kad tai buvo XV-XVI amžius, kai jis gyveno ir sugebėjo tokius inovatyvius dalykus kurti, manau, kad tai yra pavyzdys, kiek daug gali vienas žmogus.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėtės pietų metu?
– Dabartiniame gyvenimo etape turiu nuostabią galimybę sutikti daug labai įdomių, kūrybingų, įkvepiančių žmonių ir smagu matyti, kiek daug tokių žmonių yra. Jeigu mes kiekvienas ištiestume rankas vienas kitam, susitelkti vienam tikslui, kaip Lietuva susitelkė vienam tikslui būti nepriklausoma, tai būtumėm toks kaip sprogstamasis mišinys, kiek ta energija gali nuveikti.
Įvardinti vieną žmogų būtų sudėtinga. Mane visą laiką labai traukė mokslo pasaulis. Esu dėkinga likimui, kad galiu pažinti daug Lietuvoje žymių mokslo pasaulio žmonių. Tai yra ta tikroji inteligentija, tas mūsų potencialas, kuris galbūt nėra toks ryškus ar dažnai matomas žurnalų viršeliuose. Tačiau tai yra žmonės, kurie kuria naują, kitą, geresnį ir gražesnį pasaulį.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Aš apskritai neturiu nei vienos mėgstamiausios dainos, nei vienos mėgstamiausios dainos, bet labai myliu muziką. Manau, kad pasaulis be muzikos būtų pilkas, nuobodus. Muzika turi ypatingą galią kiekvienam žmogui.
Lietuviška muzika yra pakankamai įdomi. Man ir pačiai teko dainuoti pakankamai nemažai. Lietuviškos dainos, tarkime, kaip dzūkų raudos arba sutartinės yra labai įdomios, labai gražu, kaip šiuolaikiniai Lietuvos muzikantai jas interpretuoja.
Net ir lietuviška opera – „Eglė žalčių karalienė“, „Pilėnai“ – yra tai, kas labai ypatinga ir turėtų būti daug labiau matoma. Dabartiniai jauni kūrėjai yra labai įdomus. Man didelė garbė pažinti Oną Norbutaitę. Ji labai įdomi Lietuvos kompozitorė, moteris, muzikė.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Turime puikių lietuviškų maisto produktų. Aš esu didelė saldumynų mėgėja. Labai mėgstu lietuviškus saldainius. Man labai patinka tokie klasikiniai lietuviški saldainiai, kaip „Vilnius“ ar „Sostinė“.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Net sunku pasakyti. Mes turbūt visi užaugę su dalimi lietuviškos kulinarinės kultūros. Smagu, kad tai turime, kad tos tradicijos yra ir kad galime pažinti kitų šalių virtuves, palyginti lietuvišką virtuvę šalia to.
Manau mažai yra lietuvių, kurie karštą vasaros dieną nemėgsta šaltibarščių, nors daugelį užsieniečių iki šiol šokiruoja ta spalva. O šiaip neišskirčiau kažko ypatingo, nes net lietuviškos šviežios daržovės pabarstytos krapais yra labai skanu.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Lietuvių kalba tikrai graži, daininga, ekspresyvi ir spalvinga. Yra ne tiek daug kalbų, kuriomis dainos skamba taip gražiai. Ar yra kažkokių labai ypatingų žodžių? Sunku pasakyti. Mes turime labai daug įvairių būdvardžių, labai gyvų veiksmažodžių.
Aš prisiminiau Justino Marcinkevičiaus eilėraštį, pagal kurį yra sukurta daina, kurią man mažai teko dainuoti: „Tai gražiai mane augino. Laukas, pieva, kelias, upė.“ Tikriausiai tai ir yra tie gražūs žodžiai.
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Mūsų kalba labai turtinga įvairiomis patarlėmis. Kai kurios iš jų dabartinio švietimo kontekste skamba įdomiai, kaip pavyzdžiui: „Lenk medį kol jaunas.“
Aišku patarlės atspindi mūsų kultūrą. Įvairios kalbos turi panašų posakį, kuris yra išreikštas skirtingai kiekvienoje kalboje: „Ką pasėsi, tą ir pjausi.“ Nors tai skamba kontekste žemės ūkio, bet realiai tai tikriausiai parodo, kad daug ką galima pasiekti, jei labai stengiamės ir dedame pastangas, jaučiame atsakomybę už tai, ką darome.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Būnant lietuvei sunku tą įvardinti. Užsieniečiai tą padarytų geriausiai. Iš to, ką sako kiti, man yra įstrigęs vieno prancūzo palyginimas, kad ką rodo mūsų istorija ir visas mūsų kelias, po visų išbandymų, kurie teko mažai šaliai, mes turime stiprybę atsitiesti, nebūtų parklupdomi.
Nors viešumoje dabar daug liūdesio ir pilkų spalvų, aš tikiu, kad mes kiekvienas sugebame atsitiesti.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Aš manau, kad kaip negalima nemylėti mamos, taip negalima nemylėti Lietuvos. Tai yra tokie prigimtiniai dalykai. Čia yra mano vieta. Čia yra šalis, kurioje aš augau, gyvenu, tai yra dalis manęs. Reikėtų paklausti to lietuvių, kurie išvažiavę svetur. Nemylėti Lietuvos tai tas pats, kas nemylėti savęs gyvenant Lietuvoje.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimam šimtmečiui?
– Šimtas metų valstybės istorijoje yra labai ilgas laikotarpis. Jei pažiūrėtume šimtmetį atgal – kiek visko buvo, kiek visko patyrėme, kaip pasikeitė tas gyvenimas. Tikriausiai šitaip greitai keičiantis gyvenimui, net nedrąsu spėti, kokia bus mūsų Lietuva, kokią mes ją sukursime. Bet linkėčiau susitelkimo, santarvės, vienybės siekiant bendrų tikslų. Tai labai svarbu. Reikia sutarti, kuria kryptimi einame ir ja eiti.
