Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto tekstą vokiečių kalba ir Lietuvos Tarybos kreipimąsi į apaštalinį nuncijų Miunchene Vatikano slaptojo archyvo fonduose pirmasis iš lietuvių surado R.Makrickas, o apie tai paskelbė 2004 metais. 2006-aisiais šie dokumentai buvo publikuoti Romoje istorinių knygų serijos „Chiesa e Storia“ (liet. „Bažnyčia ir istorija“) ketvirtajame tome.
2002–2004 metais rengdamas daktaro disertaciją Romos popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete kunigas R.Makrickas kruopščiai analizavo Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos laikotarpio (1915–1919) šaltinius Vatikano archyve.
Apgynęs disertaciją R.Makrickas dar kelerius metus skyrė šių fondų studijoms.
2006 metais Romos liturginių bei istorinių studijų leidykla išleido ir jo parengtą monografiją italų kalba „Šventasis Sostas ir Lietuva. Lietuvos Valstybės atsikūrimas pagal Apaštalinės nunciatūros Miunchene Bavarijoje dokumentus (1915–1919)“.
Šiuo metu monsinjoras 45 metų R.Makrickas darbuojasi tolimojoje Afrikoje – apaštalinėje nunciatūroje Gabone.
Trumpam grįžęs į tėvynę dvasininkas „Lietuvos rytui“ papasakojo apie savo radinius.
– Ar prieš pradėdamas studijuoti archyvo fondą tikėjotės, jog jame bus ir Vasario 16-osios Akto tekstas vokiečių kalba bei Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene? – paklausėme R.Makricko.
– Vatikano archyve yra labai daug dokumentų, jų fondai atveriami tik kas keletą dešimtmečių. Ir taip sutapo, kad man studijuojant Romoje 2002–2003 metais atsirado galimybė patekti į archyvus.
Mano tikslas nebuvo rasti šiuos dokumentus – norėjau išstudijuoti fondą ir parengti savo darbą. Bet abu dokumentus prisimenu labai gerai, nes juos labai lengva buvo perrašyti. Vatikano archyvuose negalima skenuoti, tenka arba perrašyti į kompiuterį, arba užsakinėti kopijas.
Kadangi bent dalį dokumentų planavau publikuoti, sunkiai įskaitomų rankraščių kopijas užsakydavau, o šių dokumentų kopijos nedariau, jie buvo rašyti mašinėle, tad juos tik perrašiau.
Man įsiminė Vasario 16-osios Akto dokumentas, nes jis parašytas mašinėle, o raštas – pablukęs. Nunciatūros archyve tai galbūt buvo net ne pirmoji kopija.
Tiesa, sunku pasakyti, kur dokumentas surašytas – Lietuvoje ar Vokietijoje.
Tekstas nepasirašytas nė vieno iš Lietuvos Tarybos narių, bet to ir negalėjo būti.
Juk negali vienas žmogus už visus pasirašinėti.
Antrasis dokumentas, kuris taip pat labai svarbus, – Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene, arkivyskupą Eugenio Pacelli. Jį pasirašė Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir trys Lietuvos Tarybos delegacijos Berlyne nariai Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis bei Jonas Vileišis.
Galima sakyti, kad tai buvo aukščiausio lygio delegacija, kuri lankėsi Vokietijoje ir norėjo vykti į Vatikaną.
Laiške prašoma, kad Šventasis Sostas pripažintų Lietuvos valstybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Laiške išdėstomi motyvai, paaiškinama Lietuvos Tarybos veikla.
Vatikano archyvuose yra visas aprašymas, kaip kūrėsi Taryba. Žinoma, kad į ją turėjo būti įtraukta dar 12 narių, kurie turėjo atstovauti lenkams, žydams ir baltarusiams, tad joje turėjo būti 32 žmonės. Bet istorija susiklostė taip, kad liko 20 lietuvių.
Įdomu tai, kad šiame dokumente minimas Gruodžio 11-osios aktas ir net neužsimenama apie Vasario 16-osios Aktą.
Taip yra dėl to, kad anuomet Lietuvos Taryba buvo atšaukusi Vasario 16-osios Aktą. Prie jo vėliau sugrįžo, kai Vokietija kapituliavo.
Archyviniuose dokumentuose atsispindi ir Lietuvos pabėgėlių situacija, nes Vatikanas ją sekė per savo kapelionus.
Šventasis Sostas, nors Pirmojo pasaulinio karo metais užėmė neutralią poziciją, smerkė karo veiksmus ir padėjo nukentėjusiems žmonėms.
– Ar jus nustebino žinia, kad dokumentus, kuriuos jūs Vatikane aptikote 2004 metais, Lietuvos istorikai ką tik surado antrą kartą?
– Istorijos studijos tuo ir įdomios, kad pasitaiko įdomių radinių, tuomet reikia patvirtinimų, o paskui viskas dar kartą patikrinama.
Noriu tikėti, kad tiesiog žmonės neperskaitė mano istorinės monografijos, nes ji parašyta italų kalba.
Pirmas jausmas išgirdus šią žinią buvo apmaudas, kad tiek daug laiko praleidęs archyve šių dokumentų nepamačiau. Bet tai truko tik akimirką.
Suskubau informaciją tikrinti savo knygose, turimuose dokumentuose ir tuoj pat įsitikinau, kad minėti istoriniai dokumentai buvo publikuoti. Tuomet užplūdo palengvėjimas.
Parašiau laišką į Vatikano archyvą prašydamas, kad jie nurodytų minimų dokumentų archyvinę poziciją, kad galėčiau sugretinti su publikuota medžiaga.
Labai nustebau – atsakymas atskriejo į mano elektroninį paštą jau po šešių minučių. Jame nurodoma, kad fondo dokumentų archyvinė pozicija tobulai atitinka.
Džiaugiuosi, kad šie dokumentai studijuojami ir aktyviai ieškoma naujų šaltinių.
Manau, vienas svarbiausių dalykų šiuo metu turėtų būti istorijos šaltinių publikavimas, kad galėtume su jais susipažinti ir kurti istorinį naratyvą iš skirtingų pusių.
Dabartinėse istorikų publikacijose pasigendu to įvairiapusiškumo.
Vien pamatęs Vatikano archyvo fondus įsitikinau, kiek įvykių ir procesų nėra aprašyta mūsų istorijoje.
– Kuo Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene svarbus kalbant apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe?
– Šis dokumentas atskleidžia, kas iš tiesų vyko XX amžiaus pradžioje atsikuriant Lietuvos valstybei.
Įsivaizduojame, kad štai nutariama ir valstybė ima ir paprastai atsikuria. Bet taip nebuvo.
Vyko karas, Lietuva skelbė nepriklausomybę būdama okupuota vokiečių, o ir pačios Europos situacija nebuvo aiški. Lietuvai, kaip mažam kraštui ir mažai tautai, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis.
Buvo priimtas ir tam tikras diplomatinis sprendimas, kad Lietuva galėtų atsikurti kaip monarchija su vokiečių kilmės vadovu.
Vatikano archyvuose esama Barono Wilhelmo von Uracho laiškų popiežiui, kuriuose jis prašo Šventojo Tėvo palaiminimo į naujas pareigas.
Tarybos kreipimasis liudija, kad laikas nebuvo švaistomas veltui. Lietuvos Tarybos delegacija, lankydamasi Berlyne, norėjo užsitikrinti ir kitų valstybių pripažinimą, ypač Vatikano, kuris labai daug Lietuvai padėjo per pirmąjį Pasaulinį karą.
– Bet Lietuva iš Vatikano išgirdo neigiamą atsakymą. Kodėl?
– Vatikano pozicija dėl Lietuvos valstybingumo buvo labai aiški, buvo atsakyta, kad esamomis sąlygomis valstybės pripažinimas negalimas.
Lietuvą buvo pripažinusi tik viena valstybė – Vokietija. Vadinasi, jei Vatikanas būtų pripažinęs Lietuvą tokiomis sąlygomis, tai reikštų nevisišką jos nepriklausomybę.
Nors Lietuvos Tarybos nariai dėl to buvo nusivylę, iš tiesų būtent Vatikanas apsaugojo Lietuvą nuo dalinės nepriklausomybės pripažinimo.
Vatikano išsiųstame laiške rašoma, kad „kai bus susidariusios tinkamos sąlygos, Šventasis Sostas pripažins Lietuvos valstybę“.
Lietuvos Tarybos kreipimasis į apaštalinį nuncijų Miunchene rodo, jog tuo metu buvo bandoma pasinaudoti visomis diplomatinėmis priemonėmis, kad Lietuva būtų pripažinta.
– Užsiminėte apie Vatikano pagalbą Lietuvai per Pirmąjį pasaulinį karą ir mažai kam žinomą paskelbtą rinkliavą. Kaip ji vyko?
– 1916 metų pabaigoje popiežius paskelbė, kad visame pasaulyje vyks rinkliava Lietuvai. Tai buvo didelė moralinė parama Lietuvai, nes mūsų šalies vardas nuskambėjo kiekvienoje parapijoje ir vyskupijoje.
Tokios rinkliavos vyko tik Belgijai ir Lenkijai.
Popiežius Benediktas XV kvietė aukoti mažai, vokiečių okupantų užguitai tautai.
Istoriniuose dokumentuose nurodoma, kiek ir kokios paramos mūsų šalis sulaukė.
Tarp lietuviams aukojusių yra tokios šalys kaip Maršalo Salos, Nikaragva, JAV, Meksika, Kanada, Brazilija, Peru, Portugalija, Mauricijaus salos.
Aukų rinkimo data paskelbta 1917 metų vasario 10-oji. Tai buvo vienintelė diena, kai pinigai turėjo būti surinkti, o paskui jie buvo persiųsti Vatikanui.
Vatikanas pinigus siuntė į Lietuvą iš pradžių per Šveicariją, o paskui tiesiogiai per žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių.
Už tokį išskirtinį dėmesį ir pagalbą Lietuvos Tarybos pirmininkas A.Smetona laišku 1917 metų lapkritį padėkojo Šventajam Tėvui.
