– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Esu gimęs Šilutėje, mokyklą baigiau jau Raseiniuose. Bet jeigu reikia teisingai atsakyti į klausimą, tai augau ir Raseiniuose, ir Šilutėje. Nes praktiškai visas vasaras praleisdavau Šilutėje, nes ten buvo likę didžioji dalis artimųjų ir seneliai. O augimo esmė vaikui turbūt ir yra vasara. Tai ten vasaras ir praleisdavau.
Kuo ši vieta ypatinga? Man atrodo, kad man pasisekė gimti labai įdomioje Lietuvos vietoje, nes ji istoriškai yra labai įdomi. Juk Šilutė kaip tokia yra tik nuo 1923 metų. Iki to laiko buvo Šilo Karčema, Prūsijos valdyta teritorija, Vokietijos imperijos teritorija, ragavusi net ir prancūziškos dvasios. Jaučiuosi, kad gimiau mažojoje Lietuvoje. Dar man pasisekė, kad gimiau Barzdūnų kaime, kurio dabar jau nėra. Jeigu dabar kas nors žino, kur yra Šilutės riboženklis, namas ten ir stovėjo.
Tas kraštas tuo ir yra įdomus, tuo istoriniu aspektu tarp Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos. Ir matau aš net šio krašto sąsajas su dabartimi. Juk tuo metu iš Didžiosios Lietuvos žmonės emigruodavo į mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, dėl visai kito pragyvenimo lygio. Tai aš matau tokias sąsajas: integracija, emigracija. Dar visai neseniai šitie procesai vyko mūsų pačių teritorijoje, tik ant kito istorinio laiptelio.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Aš net savo dukrų klausiau, kaip joms atrodo, kuris mano pasakotas vaikystės atsiminimas atrodo laimingiausias. Jos sakė, kad maloniausia man buvo vonioje deginti popierinius laivelius. Kažkada joms papasakojau apie tokią savo nuodėmę, nors čia tik vienas nedidelis epizodas. Bet kai pradėjau rimčiau galvoti, man maloniausios buvo rugsėjo pirmosios.
Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad vasaras praleisdavau Šilutėje, o ne Raseiniuose. Ir tas draugų ilgesys, susitikimas su jais, geri mokytojai labai man prisidėdavo prie to laukimo. Ir tas malonus vaizdinys – nuo namų iki mokyklos buvo toks takelis. Ir jis eidavo į kalną. Ir man ta rugsėjo pirmoji ir tas lipimas į kalnelį, galvojant apie tai mane užlieja labai malonios emocijos.
– Kuri lietuviška šventė jums smagiausia?
– Pirma mintis, atėjusi į galvą, yra Kalėdos. Šeima ir tikras Kalėdų senelis, tikri nykštukai. Bėda yra tų, kurie tuo netiki, nes taip gyvenimas sureguliuotas. Jeigu netiki, tai pas juos nesilanko ir artimieji yra priversti dovanas nupirkti. Bet mano vaikai tai tikrai dar tiki ir pas juos lankosi tikras Kalėdų senelis.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Čia labai sunkus klausimas. Negalėčiau įvardinti konkrečios vietos, bet pasistengiau pagalvoti, kaip ji turi atrodyti. Tai ten turi būti tekantis vanduo ir neturi būti elektros laidų. Ir manau, kad tokių vietų Lietuvoje yra dar daug likę. Kad ir Ventės ragas, Klaipėdos krašte, ar Merkinė. Man tokia vieta ir yra gražiausia.
– Gražiausias Lietuvos miestas?
– Man M. K. Čiurliono miestas gražiausias – Druskininkai. Turbūt tai yra susiję su tuo, kad ir artimųjų yra iš šio miesto. Ir esu perskaitęs daugiausiai knygų apie tai, kaip ekonomistas rašiau ten savo disertaciją. Ten tokia harmonija jaučiasi.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorinis veikėjas?
– Jei kalbame apie mėgstamiausią istorijos veikėją, tai su gimtaisiais kraštais kažkaip norisi sieti. Jis tikrai labai žinomas. Taip gavosi, kad kažkada teko dirbti Lietuvos banke ir prisidėti prie lietuviškų banknotų kūrimo.
Tas žmogus yra Vydūnas, jis buvo ant 200 litų banknoto. Kai kas jį žino kaip filosofą, dramaturgą. Bet man jis atrodo yra svarbus būtent sąsajoje su dabartiniais laikais. Kiek man teko domėtis, jis buvo mokytojas, iš didžiosios raidės. Jis mokė ir lietuvių kalbą, ir anglų, ir vokiečių, ir prancūzų. Dėstė geografiją, istoriją, kūno kultūrą. Man jis labai asocijuojasi su tuo pasakymu, kad skandinavai turi stiprią švietimo sistemą. Vydūnas buvo multi-kompetencijų mokytojas, labai rūpinosi mokinio individualiu išsilavinimu, asmenybės puoselėjimu.
Jis man įkūniją išskirtinio mokytojo portretą, nes jis nedirbo didmiestyje, jis dirbo, kaip mes dabar suprantame, regione. Net buvo planuota jį nominuoti Nobelio premija, tačiau Europos įvykiai tai sutrukdė. Tai man dėl to ir atrodo, kad jis yra išskirtinis.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Tikrai nenorėčiau nieko įžeisti, nes prisipažinsiu, kad visokių asmenybių prabėgo per pasąmonę. Bet pirma mintis man buvo mama. Labai daug neišnaudojau ir daug ko nepaklausiau. Sovietmečiu ji buvo paprasta seselė, nepriklausomoje Lietuvoje nukeliavo iki savo asmeninio verslo ir tapo jo vadove. Būtų labai įdomu su ja pakalbėti apie vadybą, kas su mama apie tai yra kalbėjęs? Yra daugybė atsiradusių augant asmeninių klausimų. Deja, jau atsakyti man į juos nebegali. Visus atsakymus ji už horizonto nusinešė. Tai visiems siūlau daugiau pietauti su artimaisiais.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Jeigu grupė, tai „Hiperbolė“. Nes aš po to pradėjau galvoti, kodėl taip ir yra. Ir pažiūrėjau visą dainų paletę, ji kaip viso gyvenimo biografija. Kažkam pasakome „pamiršk“, kažką kviečiame „sugrįžk“. Po to „išgalvojame gyvenimą, lietų ir kai ką daugiau“, lipame į stiklo kalną ir sakome „aš dar dainuosiu“. Man atrodo, kad jie pasakoja lyg ir biografiją. Ir tas labai veža.
Po to atėjo laikas „Foje“. Ir tai buvo ėjimas į kitokį pasaulį, per tamsą, bet laužo šviesa švietė. Ir kažkaip judėjome į kitokią Lietuvą.
O išsirinkti dainą tai buvo labai sunku. Bet man tai turbūt yra Kosto Smorigino „Paukščiai“. Kažkaip pagalvojau, kad ta daina buvo labai populiari, kai gyvenome už geležinės uždangos. Bet ir dabar pagalvoju, kad mes visi tuo metu gyvenome labai apribotoje informacinėje erdvėje. Bet paukščiai nuskrisdavo ir aplankydavo šalis, kuriose ir žmonės visai kitaip gyveno, ir santvarka buvo visai kitokia. Ir jie tai viską matė, tik mes nesugebam jų prakalbinti. Tai dabar atrodo, kad iš šių dienų perspektyvos dar prasmingesnė atrodo ši daina.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Knyga. Traukia kaip medus, negaliu apeiti knygynų. Mane reikia surakinti. Man lietuviškos knygos yra labai gražios, pagamintos gražiai, nors ne visada turinys yra geras.
– O koks skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Nuskambės labai gyvenimiškai ir paprastai. Burokėlių ir pupelių mišrainė su visomis variacijomis. O jeigu dar ir uošvės gamybos, tada visai jau arti tiesos.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums gražiausi?
– Mama, ačiū, mielas, verkšnaitis ir lauksiu. Verkšnaitis yra lietuviškas žodis, mirusiųjų žodžių kategorijoje. Tai reiškia elgeta. Man atrodo, kad čia yra nuostabus ir gražus žodis. Ir tie penki žodžiai yra tam tikras kodas. Savotiškai koduotas gyvenimo ciklas.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Manau, kad lietuviams yra būdingas užsispyrimas. Ir dėl to manau, kad dėl to mes Lietuvoje esame tikrai verslūs. Bet iš kitos pusės, sudėtinga būna su juo. Čia kaip ir su peiliu, kuris gali būti įvairiai naudojamas. Taip ir su užsispyrimu. Manau, kad jis labais stiprus.
Antrasis bruožas tai būtų gyvybingumas. Nes mes tiesiog esame nenugalimi, neužmušami ir nesunaikinami. Ir kaip trečia, turbūt įvardinčiau, gilią empatiją. Tai sugebėjimas įsijausti ir suprasti kitą žmogų. Todėl manau, kad mūsų šalyje yra daug stiprių psichologų, įvairių sričių vadovų ir organizatorių. Čia bus subjektyvi nuomonė, bet manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl mes tiek daug žudomės. Nes empatija yra pavojingas dalykas.
– Kokia lietuviška patarlė jums mėgstamiausia?
– Patarlės neturiu. Pripažįstu, kad patarlės yra tautų išmintis, bet pajutau, kad tokios neturiu. Man ta išmintis patinka, bet pati konstrukcija man nėra priimtina.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– ..čia pirmas pasimatymas su gyvybe, nes čia gimė trys mano dukros.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Palinkėčiau taip: nezuikiaukime, būkime ten, kur priimami svarbiausi Lietuvai sprendimai.
