Mečys Laurinkus. Norėtųsi, kad mūsų politikai nesuvaikėtų

Manau, kitais metais politikai ir žiniasklaida turėtų prislopinti savo emocijas ir nepaversti valstybės gyvenimo asmeniškumais pagrįstų kovų, sąskaitų suvedinėjimo ir keršto aikštele.  Sprendžiant iš politikų suformuluotų klausimų LRT, iš atsakymų, iš daugėjančių komentarų, net grasinimų, toks pavojus yra.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Dec 30, 2017, 7:15 AM, atnaujinta Dec 30, 2017, 2:39 PM

Lietuvos politinėse kovose visada netrūko asmeniškumų, bet kol buvo sprendžiamos egzistencinės problemos, susijusios su valstybės likimu, asmeniniai kivirčai ištirpdavo didžiuosiuose klausimuose.

Bet pastaraisiais metais asmeniškumai ir kovos be taisyklių Lietuvos politikoje ne tik suintensyvėjo, bet ir pradėjo dominuoti.  Reikia viltis, kad kitais metais politikai ir tie, kurie formuoja visuomenės nuomonę, prisimindami, kokį jubiliejų minime, pasistengs ir dėl savo kalbų ar rašinių solidesnio turinio.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas yra proga grįžti prie egzistencinių valstybės ateities klausimų.  Pritariu tiems, kurie sako, jog ši šventė nėra vien romantinis praeities prisiminimas, bet labiau – ką praeitis reiškia dabarčiai ir, savaime suprantama, ne taip jau ir aiškiai ateičiai.

Atsižvelgiant į istorines, politines ir geopolitines aplinkybes, kuriomis Lietuva žengė iš epochos į epochą, jos jau seniai neturėjo likti pasaulio žemėlapyje.  Išliko.  Ir išliko ne kaip fosilija, rodoma muziejuose.

Išliko kaip organizmas, kuris ir prisitaikydavo, ir kovojo už savo buvimą.  Lyg ypatingos, gal mokslo priemonėmis nenustatomos, jėgos pastūmėta ir netgi istorijos eigoje apsaugota.

Dabartinės didelės valstybės, tarp jų ir Lietuvos kaimynės, svarstė praeityje ir vėl mėgina atnaujinti kalbas apie savo misiją pasaulyje.  O kokia Lietuvos misija?  Ar tai jau juokingas klausimas?  Daug kalbame apie patriotizmą.  O kaip jis atsiranda?  Ir kodėl labai dažnai pradingsta?  Kas buvo Lietuvos savanoriai?  Ką jie reiškia dabarčiai?

Daug panašių klausimų.  Kiti metai gali būti unikali proga Lietuvos visuomenei susitikti su Istorija.  Nebūtinai ta forma, kuri nuo žiovulio išnarina žandikaulius.

Neseniai į rankas pateko įdomi ir pagavi komiksų stiliumi parengta knyga vaikams:  Jurgos Vilės, Linos Itagaki „Sibiro haiku“.  Apie vaikus tremtyje ir jų kelionę į tėvynę.  Prasmingas sumanytojų darbas. Pavyzdys valdžioms.

Kiti metai Švietimo ir mokslo ministerijai – unikali galimybė pradėti Istorijos renesansą mokyklose.  Tačiau Istorijos apmąstymai naujomis valstybės gyvenimo aplinkybėmis nepakenks ir suaugusiesiems.

Keista, bet nuo to momento, kai įstojome į ES, vis rečiau įvykius už Lietuvos ribų, išskyrus Rusijoje, siejame su savo valstybės likimu ir tokiais klausimais:  koks mūsų tikslas? ko siekiame? kur einame? kokios galimos pasekmės?

Didžioji politika tarsi atiduota į mūsų sąjungininkų rankas, o sau pasilikome pensijų, išmokų, alkoholio vartojimo, maisto kainų ir visas kitas, nors ir svarbias, bet smulkias problemas.  Vienas tikslų – pasivyti Estiją.  Gerai būtų ir Vakarus.

O pasaulyje vyksta nevienareikšmės strateginės permainos.  Vakarai stumte stumia Rusiją į aljansą su Kinija.  JAV tolsta nuo ES.  ES vieningai, nors užkulisiuose ir murmėdama, palaiko sankcijas Rusijai ir beveik vienu balsu stoja prieš JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.  Nors NATO be JAV būtų bevertė.

Lietuvai, nuolat skelbiančiai draugystę su JAV esant bet kokiam jų prezidentui, Jungtinėse Tautose derėjo susilaikyti.  ES vidinis susiskaldymas – ne paslaptis ir ne Rusijos propaganda.  Kitais metais vyks esminė diskusija dėl ES ateities, kurios neišvengs ir Lietuva.  Iki šiol pas mus apsiribojama tokios problemos konstatavimu.

Apie keistą tylą Lietuvoje dėl savo likimo kalba vis daugiau politologų ir apžvalgininkų.  Yra manančių, jog esminis Lietuvos pasirinkimas jau yra įvykęs jai tapus ES ir NATO nare, o būsimos permainos ES esančios techninio pobūdžio, dėl to neverta per daug sukti galvos.

Mano manymu, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje diskusijos dėl ES ateities bus aršios, tad sunku įsivaizduoti tyliai sėdinčią ir tik dėl kalafiorų kainų diskutuojančią Lietuvą.  Tai nereiškia, jog visas su ES ateitimi tiesiogiai nesusijusias problemas reikia pastumti į šoną ir imtis strateginių svarstymų.

Reikėtų siekti dviejų dalykų.  Pirmiausia, oficialiu lygiu mūsų valstybėje turėtų būti suburta kvalifikuota išmanių politologų grupė, ne tik kaupianti informaciją, bet ir ruošianti ne vieną „lietuvišką“ ES ateities variantą.  Neabejoju, jog ne viena ES narė jau seniai patyliukais tai daro.  Ir kol kas nesiruošia savo samprotavimais dalytis net su artimiausiu strateginiu kaimynu. Žvalgybai – subtilus uždavinys.

Antra, žiniasklaida turėtų pasistengti supažindinti su kuo platesniu nuomonių spektru ir neleisti, kad kitoks galvojimas nebūtų automatiškai įvardytas kaip „dovana Rusijos propagandai“.

Diskusijose neišvengiamai šmėžuos Jungtinių Europos Valstijų idėja ir neatmestina, jog ji gali tapti ir dominuojančia.  Didžiuoju laiko masteliu tai paraiška naujai dabartinių laikų supervalstybei.  O gal ir imperijai.  Jeigu tokia atsirastų, kur ji pasuktų?  O gal bus surasta dar nematyta panašių vertybių valstybių bendravimo forma.

Bet kuriuo atveju dveji treji ateinantys metai Lietuvai bus egzistencinio pasirinkimo metai.  Norėtųsi, kad politikai, ir ne vien jie, to pasirinkimo svarbą suprastų, nesusmulkėtų, dar labiau nesuprovincialėtų ir nesuvaikėtų. Kaip rodo džiūgavimai dėl brolių Ballų kelionės į Prienus, tokių požymių esama.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.