Na, bet tęsdami net muzikiniams televizijos projektams populiarumu nenusileidžiantį kalendorinės pranašystės žaidimą pabandykime pažvelgti, ką žada, ko reikia saugotis ir kam pirmenybę teikti turėtų Kaunas ir kauniečiai 2018-aisiais, pagal kinų kalendorių vadinamais Geltonojo Šuns metais.
Medikus savo pajamomis toli pralenkiantys, todėl niekada streikais negrasinantys astrologai ateinančius Geltonojo Šuns metus žada kiek galima geresnius (būtent todėl astrologams ir nereikia streikuoti dėl didesnių atlyginimų. Išrašytų medikai nuo slogos vietoj paracetamolio po 200 gramų „sobieskos“ ir jiems netektų skųstis sunkiu gyvenimu).
Bet kuriuo atveju Kaunui ir praėję metai buvo labai neblogi, nors ugniagesiams jų pavadinimas – Raudonojo Gaidžio – kėlė įtampą. Vilniečiai niūriai juokauja, esą Kaunas ne kartą „pagaidino“ sostinę (vien autobusų stoties istorija ko verta!).
O Geltonasis Šuo – nebūtina remtis horoskopais, užtenka tikėti Kauno meru ir pasitikėti ES finansavimo ištekliais – Kaunui žada tiesiog aukso pasaką.
S.Dariaus ir S.Girėno stadiono, Kauno halės rekonstrukcija, antrasis Laisvės alėjos atgaivinimo etapas, Mokslo centro, M.K.Čiurlionio koncertų rūmų statyba – visus šiuos darbus numatoma daryti, bent jau pradėti, auksaspalvio Šuns metais. Astrologai pastebi, kad Geltonasis Šuo – labai uolus ir darbštus, ištikimas darbą mylintiems žmonėms.
Na, kauniečiai šiam kinų kalendoriniam stabui turėtų itin patikti dėl savo uolumo ir kruopštumo: nuo vasaros iki rudens šaligatvis atnaujintoje Laisvės alėjos atkarpoje, Vytauto prospekte ir net ant Parodos gatvės kalno buvo keičiamas po kelis kartus. Nesutramdomas tobulybės siekis.
Nors kai pasivaikštai palei Soborą, tobulybės vis tiek kažkaip trūksta. Matyt, todėl, kad ateinantys metai susiję su šunimis, į Kauno savivaldybės planus įtraukta nemažai parkų rekonstrukcijos projektų. Kad keturkojai žmogaus draugai turėtų kur kultūringai kojas pakilnoti.
Numatyti Dainavos, Kalniečių parkų atnaujinimo projektai. Žadama taip pat baigti gražinti ir Panemunės parką. Tiesa, be kurhauzo, bet su jį menančia apšviesta aikštele, dviračių takais. Panemunės šile vietoj sudūlėjusių ir ištrupėjusių senųjų takų buvo paklotas 15 kilometrų asfaltuotų takų tinklas, kurį sudaro nuo 2 iki 2,5 metro pločio takai.
Šalia jų įrengta 15 poilsio aikštelių. Kiekvienoje jų pastatytas suoliukas, šiukšliadėžė, kiek vėliau bus įrengti ir dviračių stovai. Vaidilos gatvėje šilo lankytojų patogumui įrengtos dvi automobilių stovėjimo aikštelės.
Atgaivinti Panemunės parką – puiki idėja, bet Kauno valdžia taktiškai nutylėjo apie kitą gerokai labiau darbo rankų ir investicijų reikalaujantį parką – Ąžuolyną. Suprantama, „nuogai“ kalti prie stulpo miesto valdžią dėl apleisto Ąžuolyno būtų neobjektyvu. Juk norint sutvarkyti senąjį Ąžuolų parką nemažai avarinės būklės medžių tektų iškirsti.
O mums turint keistai su vartotojišku goduliu susipynusią neva pagonišką pasaulėjautą nukirsti net sulinkusią vinkšną reiškia riziką prarasti gerą sunkvežimį politinio kapitalo. Ką kalbėti apie ąžuolą, tegul ir visai sutrešusį.
Asfaltuoti dviračių takai neremontuoti nuo jų paklojimo dienų, daugiau nei 20 metų? Na, ir nereikia, tai juk senovės baltų paveldas, kam tas asfaltas? Karštą vasaros dieną mamos su spiegiančiais vaikučiais ledų ras tik pačiame Ąžuolyno pakraštyje, už Halės nugaros, esančioje nepatrauklios išvaizdos parduotuvėje.
Viskas teisingai – vertelgoms ne vieta šventojoje ąžuolų girioje. Šią vasarą ant ištrupėjusio asfalto nuo dviračio nukritusiam ir nosį susigurinusiam kolegai užsieniečiui, gelbėjant Kauno garbę, teko kantriai aiškinti: pasaulyje egzistuoja dviejų tipų parkai.
Prancūziškas – tai išpuoselėtas, glamūrinis, įmantriai apželdintas. Ir angliškas – toks, kuriame kiek įmanoma išsaugotas natūralumas, tik truputį aptvarkytas, nušienautas miškas su keliais suoliukais. Taigi mūsiškis Ąžuolynas – angliškas parkas.
Kolega pasitepė sužeistą nosį jodu ir atrėžė: „Klausykit, nors mano senelis kilęs iš Nigerijos, aš esu Jungtinės Karalystės pilietis. Todėl puikiai žinau, kaip atrodo angliškas parkas. Jūsiškis šabakštynas į anglišką parką panašus tiek, kiek rusiška girtuoklystė (“pjanka“) į Vienos pokylį.“
Toks jau tas Geltonasis Šuo. Paslaugus, darbštus, ištikimas. Galima pridurti, kad dar ir valgomas, bet čia jau kultūrinė ypatybė. Bet kuriuo atveju – tiesiakalbis (tiksliau – tiesialojantis?) ir nemėgstantis rinkti žodžių. Jei jau kanda, tai ligi kaulo.
„Laikinoji sostinė“
