Rokiškio rajono Lukštų kaime kilęs gaisras galėjo pražudyti 13 vaikų. Naktį užsidegė vaikus globojančios šeimynos namai.
Nuo tragedijos visus išgelbėjo name įrengti dūmų jutikliai – iš miego prikelti vaikai buvo išvesti į lauką, o suaugusieji gesintuvu puolė malšinti liepsnų.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktorius K.Lukošius įsitikinęs, kad šie prietaisai būtini kiekviename name ir bute, o tinkama įranga žuvusiųjų gaisruose skaičių gali sumažinti net tris kartus.
2017 metais gaisrai nusinešė 98 gyvybes. PAGD vadovas turi tikslą šį skaičių sumažinti iki 30.
– Kaip planuojate to pasiekti? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Lukošiaus.
– Gaisrų iš tiesų kasmet mažėja. Juos mes skirstome į dvi rūšis: tai buityje ir namuose kylantys gaisrai ir tokie, kurie priklauso nuo gamtos sąlygų.
Gyvenamuosiuose pastatuose gaisrų tikrai mažėja, situacija valdoma ir stebima. Žolės ir miškų gaisrai priklauso nuo gamtos sąlygų – jei pavasarį ilgiau užsitęsia sausra, jų kyla dažniau, ir to neišvengsime. Bandome auklėti gyventojus, tai duoda rezultatų, bet gamtai nepasipriešinsi.
Skaudžiausi – namų ūkyje kylantys gaisrai, kuriuose žūsta žmonės. Žuvusiųjų skaičius taip pat po truputį mažėja. Šiais metais žuvo 98, praėjusiais – 99 žmonės. Situacija buvo dar geresnė, bet statistika pasikeitė per vieną savaitgalį, kai žuvo penki žmonės.
Kažkada Lietuvoje per metus žūdavo po 300 žmonių, dabar – tris kartus mažiau.
Kodėl neįmanoma šio skaičiaus sumažinti dar tris kartus – iki 30? Kiekvieną žūties atvejį mes nagrinėjame atskirai – kodėl taip įvyko, kokios buvo sąlygos, kaip buvo galima to išvengti.
– Dėl ko dažniausiai gaisruose žūsta žmonės?
– Dažniausiai žūsta prasčiau gyvenančio ir mažiau dėmesio saugumui skiriančio socialinio sluoksnio atstovai. Dažnai jie būna ir apsvaigę.
Yra buvę ir liūdnų atvejų, kai namus aplankė prevencinę akciją rengiantys ugniagesiai, papasakojo apie priešgaisrinę saugą, o po poros valandų juose sudegė žmogus.
Gal gyventojai nepriėmė tos informacijos, o gal jų būsena buvo jau tokia, kad sunkiai ką nors suprato. Juk lankydami būstus su gyventojais nesuderiname laiko, dažniausiai ateiname po darbo valandų.
Tai ne tik priešgaisrinės saugos, bet ir socialinė problema. Sunkiai socialiai gyvenantis žmogus – taip pat Lietuvos pilietis, bet nuo jo visi nusisuka. Ateina ugniagesys, ateina policininkas, išeina, o jis toliau gyvena taip, kaip moka.
Jei ne visi sugeba pasirūpinti savo darbu, atlyginimu, ne visi rūpinasi ir savo saugumu.
Kaip rodo statistika, 95 proc. žuvusiųjų gaisruose yra žmonės, kurių mes negalime pasiekti savo standartinėmis akcijomis ir gražiais pamokymais.
Gal valstybei būtų pigiau ne bandyti juos kaip nors perauklėti, o jų namuose įdiegti saugos priemonių ar gesinimo sistemų, kurios nėra ypač brangios. Gal jos kartais suveiks per klaidą ir apipils vandeniu, bet vis tiek padarys mažesnę žalą nei gaisras.
– Kokias priemones siūlote įsigyti savo saugumu besirūpinantiems gyventojams?
– Turime tikslą, kad kiekvienuose namuose būtų galima įrengti bent po vieną jutiklį, kuris pažadintų kilus gaisrui.
Jei kam toks prietaisas labai nepatiks, reikalausime, kad jis būtų privalomas.
Gyventojai sumoka daugybę įvairių mokesčių. Dūmų jutiklis kainuoja iki 10 eurų. Negi valstybė jais negali aprūpinti visų būstų? Manau, jog gali, todėl dėsime visas pastangas, kad tokį daiktą turėtų visi ūkiai. Štai Panevėžio rajone vienas jutiklis padėjo išgelbėti 13 žmonių gyvybę.
Jei gaisras bus pastebėtas laiku, jis gali būti užgesintas ir be ugniagesių. O jei kaimynas skambina, kad girdi pokšintį šiferį, išgelbėti namo jau nebeįmanoma – iš jo bus jau nedaug kas likę. Tuomet pagrindinis ugniagesių tikslas būna apsaugoti šalia esantį turtą.
Žmonės saugiausi jaučiasi savo namuose, bet iš tiesų tai – pati nesaugiausia vieta.
Darbo vietoms taikoma daug reikalavimų – ir priešgaisrinės, ir darbų saugos, tam išleidžiama daug lėšų, įdiegta daug įvairių sistemų.
Namuose daug ką sprendžia pats šeimininkas, bet nereikėtų jaustis labai saugiems ir derėtų pasirūpinti bent dūmų jutikliais.
Juk žmonės dažniausiai žūsta namuose.
– Žūsta ir benamiai, jų apsaugoti turbūt nėra galimybių?
– Yra vietų, kurių mes tikrai nepasieksime, – šilumos trasos, įvairios pašiūrės, žmogus yra sudegęs net kartono dėžėje. Atsitinka taip, kaip atsitinka – žiemą visi stengiasi kaip nors pasišildyti ir pasišviesti.
Todėl tų 30 žūčių tikrai neišvengsime, o 70 – rodiklis, kurį stengsimės panaikinti per kuo trumpesnį laiką. Planuojame tai padaryti per 10 metų, bet tikimės, kad pavyks greičiau.
Šio skaičiaus mes nesugalvojome be pagrindo. Tai Skandinavijos šalių standartas, skaičiuojamas pagal gyventojų skaičių.
Tam reikia, kad kiltų kuo mažiau gaisrų. O jei taip atsitiko, dūmų jutikliai turi padėti kuo greičiau jį pajusti ir užgesinti. Dar reikia, kad ugniagesiai kuo greičiau atvažiuotų, turėtų tinkamų priemonių ir spėtų išgelbėti žmones. Visas šias priemones reikia tik suderinti.
– Ar šiems tikslams nesutrukdys lėšų trūkumas? Biudžetą tvirtindamas Seimas vėl skyrė mažiau pinigų, nei prašėte.
– Negalime skųstis, kad gavome labai mažai ar nepakankamai. Po krizės biudžetas po truputį didėja, bet tiems resursams panaudoti reikia ir laiko, ir galimybių.
Negalime užsakyti 100 ugniagesių automobilių ir juos gauti per metus – juos dar reikia pagaminti.
Kitiems metams gavome didesnį finansavimą – jis ūgtelėjo 4,4 procento. Žinoma, poreikiai yra didesni – vietoj prašytų 15 mln. gavome 4,4 mln. eurų.
Gavę tiek jau galime įgyvendinti tuos teisės aktų reikalavimus, kurių negalėdavome anksčiau.
Mes periodiškai vertiname savo darbuotojus, o šis vertinimas yra susijęs su paskata kelti atlyginimus. Ne visada tai galėdavome įgyvendinti, nes paprasčiausiai pritrūkdavo lėšų.
Kitais metais jų pakaks, kad visus galėtume tinkamai įvertinti. Darbo užmokesčiui tokio finansavimo užteks.
– O automobiliams? Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta skundų dėl pakeliui į gaisrą sugedusių ugniagesių mašinų.
– Dabar bandome peržiūrėti, kiek turime technikos bei nekilnojamojo turto ir kiek mums iš tiesų to reikia.
Peržiūrėję savo ūkį matome, kad daugiau dėmesio galėtume skirti tos įrangos priežiūrai.
Šiuo metu turima technika dar galėtume naudotis, jei ji būtų tinkamai prižiūrima. Ketiname dalį įrangos atnaujinti, žinoma, ne tiek, kiek norėtųsi.
Tačiau dabar kalbu apie mūsų statutinius padalinius – Valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą.
Didžiausia mūsų problema yra savivaldybių ugniagesių komandos – jų turimus automobilius kartais tenka stumti rankomis. Visos istorijos apie gaisro vietos nepasiekusius ugniagesius buvo būtent iš savivaldybių komandų.
Jų darbuotojams darbo užmokestis skiriamas iš valstybės. Tas finansavimas kasmet didėja, bet prie technikos ir pastatų išlaikymo turi prisidėti pačios savivaldybės. Jų užduotis – gerinti darbo sąlygas.
– Vadinasi, gyventojų saugumu nesirūpina pačios savivaldybės?
– Visos savivaldybės labai skirtingos. Vienose – nupirkti automobiliai, suremontuotos ir išpuoselėtos patalpos, o kitos ugniagesių visai nefinansuoja.
Mano žiniomis, kitąmet Vyriausybė padidins finansavimą savivaldybėms, todėl norėtųsi, kad gavusios daugiau lėšų jos daugiau pinigų skirtų ir saugumui.
Nereikia laukti tokios kritinės situacijos, kol mašina jau visiškai nebevažiuos, o tuomet ieškoti paaukoti galinčių verslininkų.
Ugniagesiams dažniausiai perkami dėvėti automobiliai. Jie tikrai nėra tokie brangūs, kad jų nebūtų galima įsigyti iš biudžeto.
Situacija tikrai nėra tragiška, bet poreikiai yra didesni – visi nori geresnės, naujesnės, tvarkingesnės technikos.
– Tačiau pagal darbo užmokestį ugniagesiai vėl liko paskutinėje vietoje. Ar dar pavyksta rasti darbuotojų?
– Ugniagesių atlyginimai iš tiesų mažiausi. Negaliu įvardyti to priežasčių, bet, man atrodo, taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dažnai bendraudami su savo kaimynais latviais ir estais svarstome, kad mažus atlyginimus lemia pats darbo pobūdis.
Ugniagesių darbas ir jo grafikas skiriasi nuo kitų tarnybų.
Tai daugiau laukimas, o ne tarnyba, kurią būtų galima optimizuoti paskirstant pajėgas ar darbo krūvį. Mes turime būti ten, kur kyla gaisras, į jį atvykti greitai ir užgesinti.
Mes stengiamės kuo daugiau užsiimti prevencija, kad gaisrų kiltų vis mažiau ir tas laukimo laikas dar labiau pailgėtų.
Juk kuo mažiau gaisrų kils, tuo rečiau teks į juos važiuoti. Estai sako, kad vienas prevencijai išleistas euras leidžia sutaupyti 100 eurų. Tai didžiulė nauda.
Nėra gaisro – nevažiuoja ugniagesiai, žmonių neištinka nelaimė, jų gyvenimas laimingesnis. To mes dažnai neįvertiname.
Nesvarbu, gaisrų daugėja ar mažėja, – nė vieno miesto negalime palikti be ugniagesių. Neseniai bendravau su Skuodo priešgaisrinės tarnybos vadovu.
Šiame rajone ugniagesių atvykimo laikas nuolat viršija 18 minučių – tai standartas, per kurį turime atvykti į gaisro vietą.
Skuodo rajone yra taškų, kurių per tokį laiką pasiekti nepavyksta.
Jei nuspręsime plėstis, didės etatų skaičius, o mes norime pakelti atlyginimus esamiems darbuotojams. Atokesnių savivaldybių komandose dirbantys ugniagesiai uždirba keliais eurais daugiau nei minimalus 400 eurų atlyginimas.
Seniau dirbantys ir tokį atlyginimą gaunantys ugniagesiai, be savo pagrindinio darbo, dažnai randa ir papildomos veiklos.
Mes to nesmerkiame, tik keliame reikalavimą, kad į darbą jie ateitų pakankamai pailsėję ir pasiruošę tarnybai.
Tačiau girdime, kad jauni darbuotojai papildomai uždarbiauti nenori. Jie nori dirbti darbą, iš kurio galėtų pragyventi.
Nors savivaldybių ugniagesių komandoms finansavimas padidėjo 2,3 mln. eurų, bendras jų biudžetas – 25 mln. Kad tie ugniagesiai uždirbtų po 800 eurų, finansavimą reikėtų didinti dvigubai – iki 50 mln. eurų.
– Tai nėra vilčių, kad pavojingą darbą dirbantys ugniagesiai galės pragyventi iš savo atlyginimo?
– Sunku tikėtis, kad situacija pasikeis, todėl ateitį siejame su savanorių atsiradimu ir pačios struktūros koregavimu.
Dabar savivaldybėse į nelaimės vietą išvažiuoja tik du ugniagesiai, o kartais išvyksta ir vienas.
Kas yra bandęs į gaisrą išvykti vienas, žino, kad nieko padaryti neįmanoma.
Reikia įsivaizduoti, kad vien gaisrinės kopėčios yra 10 metrų ilgio, todėl joms panešti reikia daug fizinių jėgų.
Automobiliai taip pat nėra automatizuoti – reikia prižiūrėti, kad siurbliai palaikytų reikiamą slėgį.
Dviese – tai pačios minimaliausios pajėgos, bet norėtume, kad prie tų dviejų prisidėtų dar vienas du, o vėliau ir trys savanoriai. Vokietijoje į gaisrą paprastai atvažiuoja devyni savanoriai.
– Kol kas apie savanorius kalbama pesimistiškai – esą kaimuose neliko jaunų ir fiziškai pajėgių vyrų. Tikitės jų rasti?
– Pirmiausia visi bando skaičiuoti, kiek ir iš kur tas savanoris uždirbs, bet savanorystė – tai veikla ne už pinigus. Seniai dirbantys ugniagesiai pasakoja, kad jiems atvažiavus į gaisrą aplinkiniai žmonės atbėga padėti gesinti. Tai jie ir yra savanoriai.
Mūsų tikslas yra juos apmokyti, kad profesionaliau padėtų gesinti, tikiuosi, vis retėjančius gaisrus. Jų pagalba labiausiai reikalinga nuo didmiesčių labiau nutolusiuose regionuose.
Aš tikiu, kad surasti savanorių įmanoma. Atokesnėse gyvenvietėse likę ne vien pensininkai – yra ūkininkų, dirbančių žmonių, kurie galėtų pasirūpinti ir savimi, ir savo artimu. Mano nuomone, tokius žmones reikia tik susirasti ir pakviesti.
