S.Skvernelio pareiškimas, kad Lietuva nebeturėtų būti unikali Europos Sąjungos valstybė ir turėtų atnaujinti bent kai kuriuos politinius kontaktus ekonominiais klausimais su Maskva, sukėlė nemažą politinį šurmulį.
Tiesa, premjeras vakar patikslino, jog nesiūlo atsisakyti griežtos Lietuvos pozicijos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, o jo žodžiai nesikerta su griežtesne prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija.
– Kaip vertinate premjero pareiškimą, jog Lietuva neturėtų likti unikalia valstybe ES, kuri neturi jokių politinių kontaktų su Rusijos atstovais? – „Lietuvos rytas“ paklausė politologo Vincento Vobolevičiaus.
– Jis gerokai netikėtas, tačiau suprantamas būsimų prezidento rinkimų kontekste.
Manau, kad tai gudrus ėjimas tiek turinio, tiek reakcijos į jį požiūriu.
Pagrindinis S.Skvernelio uždavinys prieš prezidento rinkimus – į savo pusę patraukti kuo daugiau vadinamųjų vidutinių Lietuvos rinkėjų, kurie ir lemia, kas laimi antrajame ture.
Žinoma, daugelis tų rinkėjų po Krymo aneksijos, tebevykstant karui Ukrainoje, įtariai ir su nepasitikėjimu žvelgia į Maskvą ir ypač į prezidento Vladimiro Putino režimą.
Tad kalbėti apie pernelyg šiltus santykius su juo, žinoma, yra rizikinga.
Tačiau S.Skvernelis tiek pirmuoju pareiškimu, tiek vėliau jį aiškindamas ir teisindamasis pribraižė įvairių linijų ir pridėjo saugiklių kalbose apie principus, vertybes, Ukrainą.
O rinkėjai, į kuriuos šie pareiškimai ir nutaikyti, labiausiai mėgsta tai, ką premjeras vadina pragmatizmu.
Šis žodis ypač veiksmingas kalbant būtent apie santykius su Maskva ir pabrėžiant ekonominius dalykus.
Užtat S.Skvernelis ir kalba apie kitas šalis, apie tai, kad Lietuva tokia vienintelė.
Tai turėtų labai patikti daugeliui piliečių, kurie įvairių išsišokimų nemėgsta, todėl turėtų pritariamai linksėti galva, girdėdami, kad net vokiečiai elgiasi kitaip nei „kažką vaizduojanti Lietuva“.
Juk triuškinama valstiečių sėkmė Seimo rinkimuose irgi buvo pagrįsta tuo, jog jie pateikė save kaip „Vilniaus elito“ priešininkus ir „kitos Lietuvos“ atstovus.
– Bet ar kalbos apie politinių santykių su Rusija atgaivinimą gali vesti atgal „į tautą“? Ar apskritai Rusijos tema bus labai svarbi daugeliui rinkėjų per prezidento rinkimus?
– Žinoma, kad ne. Pagrindinė tema bus materialinė gerovė Lietuvoje, socialinė atskirtis ir neteisybė.
Tačiau, manau, svarbiausia žmonėms, kaip visada, bus tai, kas yra kurioje pusėje ir su kuo kovoja. Vėl bus supriešintas vadinamasis elitas ir paprasti piliečiai, atstumtieji. O tokios temos kaip santykiai su Rusija yra vienas būdų pasirodyti, jog esi skriaudžiamųjų pusėje.
S.Skverneliui labai padeda ir reakcija į tokius jo pareiškimus.
Kuo stipriau premjerą puls dešiniajame „Facebook“ sparne, žiniasklaidoje, iš konservatorių ar Prezidentūros stovyklų, tuo bus aiškiau, kad jis – ne „elito žmogus“.
– Kodėl jūs manote, kad toks S.Skvernelio pareiškimas yra apgalvotas ir gudrus prezidento rinkimų kampanijos manevras?
Pagaliau, jeigu jis sieks šio posto, kieno bus kandidatas?
Juk jo takoskyra su Seimo valstiečiais ir Ramūnu Karbauskiu jau seniai matoma plika akimi.
– Man taip tvirtai prognozuoti leidžia tiek įvairios neviešos kalbos ir žinios, kurias girdžiu, tiek tai, ką matau stebėdamas ir analizuodamas.
O rinkimuose premjeras vis dėlto greičiausiai bus valstiečių kandidatas, galbūt pretenduojantis ir į didesnę politinę paramą.
– Tačiau kaip jūs vertinate patį pareiškimo turinį, o ne galimus jo motyvus?
Gal S.Skvernelis teisus sakydamas, kad visiškai atsisakiusi politinių kontaktų su Rusija Lietuva nieko nelaimi?
Gal Lietuvai ir jos pozicijoms bei įvaizdžiui ES tokia griežta uždarumo politika net nėra naudinga?
– Pirmiausia, matyt, reikėtų aiškiai apskaičiuoti, kiek kokie nors politiniai kontaktai ir santykiai su Rusija duoda naudos Lietuvos ekonomikai, jos ūkiniams santykiams su kaimynine šalimi ir kiek Lietuva nukenčia, jei jų nėra.
Abejoju, kad kontaktų atkūrimas ar santykių šiltinimas apskritai duotų kokios nors labai apčiuopiamos ekonominės naudos Lietuvai, nors tai tarsi ir yra tokių S.Skvernelio pareiškimų pagrindinė mintis.
Žinoma, diskutuoti apie tai, ar tokia Lietuvos politika, kokia yra dabar, neturėtų būti kaip nors keičiama, ne tik galima, bet ir būtina.
Bet visą laiką nereikėtų užmiršti esminių dalykų.
Rusijai mes, kaip ir kitos Baltijos šalys, esame ne itin reikšmingi. Todėl strategija ir elgesys mūsų atžvilgiu visada tas pats – silpninti, stabdyti integraciją į Vakarus, kompromituoti.
Kitaip sakant, mūsų pačių elgesys ar pozicija neturi jokios reikšmės ir įtakos Rusijos elgesiui ir politikai – nebent tik kaip pretekstas pateisinti ar paaiškinti kokius nors savo veiksmus.
– Apie tai, kad su Rusija geriau būtų draugauti, prekiauti, o ne kariauti, užsiminė ir D.Grybauskaitė.
Tiesa, prezidentė daug griežčiau nei premjeras įvardijo tokių procesų sąlygas.
Pasigirdo samprotavimų, jog šalies vadovė taip mėgina kiek švelninti savo griežtą politiką, kurios laikėsi po nepavykusių bandymų „pragmatiškai“ draugauti su Kremliumi, nes esą galvoja apie tolesnę karjerą Briuselyje.
Kaip jūs vertinate tokius pareiškimus?
– Man atrodo, kad prezidentė nekeičia ir nešvelnina savo pozicijos ir mėgins būti nuosekli iki galo, išlikti istorijoje tuo Algirdu, kuris į Maskvos vartus pabeldė jei ne kalaviju, tai bent pareiškimais.
Dėl galimų D.Grybauskaitės ambicijų Briuselyje taip pat galima abejoti. Visos geros vietos ilgai tuščios nebūna ir galbūt ji jau praleido progą.
Kita vertus, vienu kitu tariamai švelnesniu pareiškimu reputacijos, kuri jau įgyta per kelerius metus, lengvai nepakeisi.
