„Tais laikais Palanga buvo ideali vieta vaikui augti — nedidelė, jauki, o pakėlus akis visada matydavai galybę žvaigždžių“, – pasakojo A.Maldeikienė.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje. Prisimenu pirmąsias pamokas (mėgau ir mėgstu mokytis), šaltus rytus bažnyčioje, lotyniškas Mišias, kurios buvo šiurpiai paslaptingos. Tiesa, nekenčiau jūros ir ypač smėlio, tad bet koks vojažas į pliažą man buvo kančia. Jei kas būtų leidęs, būčiau darius vieną — skaičiusi knygas. Tačiau teta Stasytė, kuri man buvo labai artima ir kurią mylėjau be galo, sakydavo: „Eik dirbti, iš skaitymo duonos nevalgysi“. Kaip ji klydo...
Kai buvau maža, Palanga irgi buvo nedidelė. Daugiau žmonių atvažiuodavo tik liepą-rugpjūtį, o po Šv. Roko atlaidų vėl gyvendavome tykiai ramiai. Dabar jau nežinau, ar tai vaiko akys taip rodė, bet kiek prisimenu, atšalus viską nuklodavo sniegas ir ilgai tęsdavosi žiema su Kalėdomis ir labai man vaiko akimis baisiomis Užgavėnėmis. Tų tai tikrai bijojau, ir kai pasibelsdavo persirengėliai į duris, „pasikavodavau“ už rauginamų kopūstų statinės virtuvėje po stalu. Tad gerai matydavau šokančių persirengėlių kojas, o baisūs velnių ir vestuvininkų veidai ne taip gąsdindavo.
Mama dirbo vaistinėje, tad ir dabar Palanga man vis dar kvepia sodriais įvairių vaistų aromatais. Viskas buvo gerai anoje Palangoje, tik va, paplūdimys tai buvo tikra vaikų kankinimo vieta, kur nori nenori reikėdavo žingsniuoti ir gaišti laiką, kurį galėtum skirti rimtiems darbams — knygelėms ir Ronžės pakrančių tyrimams.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Užaugau aš ant Ronžės (nežinau, kodėl tą vardą panaikino…) kranto. Vaikystėje Ronžėje gyveno vėžiai. Jie, matyt, išėjo kartu su mano vaikystės upelio pavadinimu.
Ronžė buvo labai slėpinga vieta, kur eiti drausdavo, tad kojytės pačios nešė. Su broliu ir keliais tos pačios tuometinės Pionierių gatvės draugais konservų dėžutėje ant lauželio virdavome kilbukus, kurių ten sočiai plaukiojo. Gimtosios gatvės pabaigoje, kur dabar gan baisus betoninis tiltelis styro, tuo metu du krantus jungė romantiškas medinis tiltelis, o šalia driekėsi didelė pieva. Ten slėpdavausi ir skaitydavau. Visada to ilgiuosi.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Tos keistosios lietuviškos Vėlinės – pametę išvakarėse švenčiamus Visus Šventuosius, lietuviai pagoniškai laksto po kapus ir garbina savo šeimų mirusiuosius. Romantiška kažkaip. Ir labai lietuviškai jausminga.
Sakote, kad tai ne smagi, o liūdna šventė? Nežinau. Man smagu ir gera žiūrėti, kaip mirga tūkstančiai žvakučių, žmonių pilni pašaliai ten, kur visad tuščiai, ir net įkyrus vėjas ar lietus ūpo pasikalbėti su buvusias brangiaisiais neatmuša.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Mažutis Melagėnų kaimas netoli Sarių, Švenčionių rajone. Nieko ypatingo – laukai, miškas ir senos trobos, pradedančios keisti savo skrybėlaites, t.y. stogus. Ta paprasta niekuo neišsiskirianti Lietuva. Ten svajoju praleisti paskutinius gyvenimo dešimtmečius, jei tokie bus.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..
– Man mieli visi rajoniniai miesteliai: žmonės, ypač senesni; tylios gatvės; kuklūs namai; lietuviška kalba (ypač jei kas prakalba tarmiškai – dzūkiškai, „cukrinukų augytojų“ „prokalbe“ ar rūsčiai žemaitiškai.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Neturiu tokio. Gaila, bet faktas.
– Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėtės pietų metu?
– Su Tomu Venclova. Apie laisvę ir konformizmą. Ir poeziją. Ir dar – kodėl jo kelionių knygos parašytos tokia išskirtinai asketiška kalba, perdėm racionalios. Smalsu, kas jam yra kelionė – savęs atradimas per jausmus? Ar savo proto įforminimas kitokioje, matomoje, bet sunkiai atpažįstamoje tikrovėje?
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Grupės ar atlikėjo neturiu tokios. O daina? „Marija Marija, skaisčiausia lelija“ žinoma nėra daina, bet ir būdama mažutė mergytė, ir dabar, jau ant senatvės slenksčio, negaliu jos giedoti: ašaros užspaudžia gerklę. Tyros nostalgijos balsas. Tyra kasdienė kančia nevirstanti neviltimi.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Ženklai manęs nedomina. Gal labiau akcijos.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Rauginti agurkėliai. Ir dar tikra lietuviška naminė šaltiena su krienais.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Lelijėlė, sodžius, liūdesys (ta l ir minkštos ilgos u aliteracija...), vakaras, išeiti.
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Svetimu protu toli nenuvažiuosi.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Atsargumas, nepatiklumas, uždarumas.
– Kodėl Jūs mylite Lietuvą?
– Dėlto, kad ji vienintelė, dėl kurios kasdien kenčiu ir sutinku kentėti iki užmerksiu akis.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Nors truputėlį proto. Nors penktadalį tiek proto, kiek ją valdančių jausmų.
