Gal dėl to, kad šiek tiek anksčiau kitaip nei įprastai per pastaruosius
penkerius metus apie Rusiją, nepasirinktą kaimynę, prakalbo ir
prezidentė D.Grybauskaitė. Tiesa, valstybės vadovė išvardijo sąlygas,
kurias Rusija turėtų įvykdyti norėdama užsitarnauti palankumą ir
atlaidumą.
Išsigandęs, kad gali likti nesuprastas, mintį apie geležines kurpes,
kurias turėtų sunešioti V.Putinas tikėdamasis bent malonesnio Lietuvos
žvilgsnio, pakartojo ir S.Skvernelis.
Kadangi didžioji mūsų kaimynė jokių sąlygų nevykdys, neverta jų nei
minėti, nei nagrinėti. Įdomu kas kita. Kodėl vos ne sutartinai (tai iš
tikrųjų keista) atsirado tokie Lietuvos valstybės vadovų pareiškimai
informacinių karų kupinoje erdvėje?
Nežinau, gerai tai ar blogai, bet atsakymą randu tik marksistiniame
teiginyje: būtis lemia sąmonę. Ekonomikos ekspertai taip pat
sutartinai šiems, o gal ir dar kitiems metams prognozuoja ekonomikos
augimo lėtėjimą ir eksporto reikalų pablogėjimą. Šalies vadovai
nusprendė, kad Rusijos rinkos dėl viso pikto taip pat nevertėtų
ignoruoti. Principai - geras dalykas, bet vien iš moralinių nuostatų
sviesto netepsi.
Kita vertus, o kodėl Lietuvos vadovai turi lyg ožiai įsispirti į
tas pačias pozicijas užsienio politikos klausimais, jeigu keičiasi
aplinkybės ir kitos valstybės savo ankstesnių nuostatų nebepaiso?
Vengrija, Čekija, Lenkija, Slovakija visiškai sau nekvaršina galvos dėl
dažnai šokiruojančių jų pačių kalbų tiek dėl Rusijos, tiek dėl
pabėgėlių politikos.
Kodėl Lietuvos verslininkas, galėdamas naudingai sau ir valstybei
parduoti prekę Rusijoje, turi ieškoti rinkos už tūkstančių kilometrų?
Tai paaiškinti verslininkui nesunku, bet ar nuo to jam lengviau?
Jeigu Vokietijos verslininkai aiškiai pasakys, kad sankcijų politika
jiems žalinga, ir toks protestas pradės grėsti politikų kėdėms, tos
šalies vadovai pirmieji pakeis požiūrį į sankcijų karą. Ir Lietuvos
neatsiklaus. Kaip neklausia dėl „Šiaurės srauto-2“. Kodėl?
Todėl, kad Vokietijos politikai paiso savo gyventojų nuomonės. Todėl,
kad gyventojų poreikiai formuoja nacionalinius interesus, o politikai
jiems atstovauja. Ir informuoja savo piliečius, kas padaryta.
Ar kuri nors Lietuvos valdžia yra paskelbusi apie sankcijų įtaką mūsų
ekonomikai? Nėra. O Latvijos vyriausybė savo gyventojus informuoja.
Tai visiškai nereiškia, kad turi griūti bendra ES politika. Bendrijos
šalių gyventojai kol kas, nors ir pabambėdami, jai pritaria, bet visų
pirma turi būti žinoma reali situacija.
Pats metas S.Skverneliui tai padaryti. Labai gerai, kad premjeras
nebijo į viešumą kelti vos ne tabu tapusių temų. Ir ne tik apie
Rusiją. Drąsus politikas atskleidė viešą paslaptį - prezidentė
nesitarė su Vyriausybe dėl balsavimo Jungtinėse Tautose garsiuoju
Jeruzalės klausimu.
Tai gal prezidentė tarėsi su užsienio reikalų ministru? Galbūt. Tad
kodėl L.Linkevičius neinformavo savo tiesioginio viršininko? O ką šiuo
klausimu žinojo Seimo Užsienio reikalų komitetas? Kažkodėl jo jau
dešimt metų nebegirdėti. O gal tokio komiteto ir nebėra?
Galima ironizuoti iki begalybės, bet faktas kaip blynas: Lietuvos
užsienio politika ir Lietuvos valdžia yra dvi atskiros planetos, kurios
skirtingomis orbitomis sukasi apie Briuselį ir priartėja viena prie
kitos tik svarstant biudžetą. O Seimo Užsienio reikalų komitetas -
akyse nykstantis nedidelis dangaus kūnas. Be prasmės ir reikšmės.
Išvertus į paprastą kalbą, yra tai, ką sako namo grįžęs ir aktyviai čia
veikiantis V.Ušackas, - Lietuvos vadovai į Europą siunčia skirtingus
signalus.
Žinoma, šiuo požiūriu Lietuva pasaulyje ne vieniša. Pavyzdžių daug.
Ryškiausias jų - Moldova, kur parlamentas dažnai sustabdo prezidento
įgaliojimus, o vyriausybei pasitvarkius taip, kaip jai reikia, vėl juos
atnaujina.
Lietuva tokių politikos „aukštumų“ tikriausiai nepasieks, bet skirtingų
signalų tradicija išliks iki naujo prezidento inauguracijos. O kaip
šluos nauja šluota, reikėtų pradėti domėtis jau dabar.
Pirmiausia turėtų pasikeisti prezidento vaidmuo politinėje
bendruomenėje, nesikėsinant nei į Konstituciją, nei į įgaliojimus. Nuo
prezidento charakterio, o ne nuo įgaliojimų priklauso jo sugebėjimas
tartis su Seimo pirmininku, Vyriausybe, partijomis.
Mano manymu, D.Grybauskaitė, pati davusi toną kitokiam kalbėjimui
apie Rusiją, o S.Skverneliui iš esmės tik tai pakartojus, nors ir
savaip, neturėjo įsilieti į premjero kritikų chorą.
Dar keisčiau girdėti, kai vyriausybės vadovą kritikuoja užsienio reikalų
ministras. Paprastiems žmonėms stebint šią situaciją vis aiškiau
matyti, jog politikai nesugeba nei koordinuoti veiksmų, nei laikytis
vienodos pozicijos, nei paisyti elementarių etikos normų.
Kyla įtarimas, jog bendro sutarimo ir negali būti, nes prezidentė,
premjeras ir Seimo pirmininkas skirtingai žiūri į valstybės dabartį ir
ateitį, taip pat į santykius su kitomis valstybėmis.
Per praėjusius prezidento rinkimus klausiantis kandidatų debatų ir
girdint kartojamą frazę, jog reikia ginti nacionalinius interesus,
susidarė įspūdis, kad kalbantieji visiškai skirtingai supranta, kas
yra tie nacionaliniai interesai. Gal tuo metu kandidatų egzaminas šiuo
klausimu ir nebuvo reikalingas, nes rinkimų rezultatas buvo aiškus iš
anksto.
Dabar situacija keičiasi iš esmės. Negi atiduosime savo likimą į rankas
žmogui, kuris paklaustas apie nacionalinius interesus galės tik
pamikčioti?
