Senstanti Australijos lietuvių bendruomenė sukauptų dokumentų kai kuriais atvejais paprasčiausiai atsikrato. J.Blažiūnas pasakojo, kad lietuviškų šaknų turintiems australams jų tėvų ar senelių palikimas nėra įdomus, – dokumentai gali būti tiesiog išmesti.
Tačiau Australijoje, kaip buvusioje vienoje iš emigracijos krypčių po Antrojo pasaulinio karo, yra išlikę dokumentai, galintys papildyti ir kai kuriais atvejais pakeisti Lietuvos istoriją.
„Didžiausia problema, jog jie įsivaizduoja, kad mes viską apie juos žinome. O mes įsivaizduojame, kad irgi apie juos viską žinome. O iš tiesų mes vienas apie kitą žinome labai mažai“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Pirmasis laiškas
„Ekspedicija“ į Australiją buvo pradėta planuoti dar 2016 m., kai J.Blažiūnui elektroninį laišką parašė prof. dr. Algimantas Taškūnas iš Tasmanijos.
„Jis pranešė, kad Tasmanijoje mirė Andrew Jankus, Martyno Jankaus sūnus. Ir yra labai didelis archyvas. Jis klausė, ką su juo daryti“, – apie kelionės pradžią pasakojo J.Blažiūnas.
Vėliau archyvo vadovas sužinojo, kad minėtasis archyvas galėjo būti išmestas, tačiau dabar saugomas Tasmanijos lietuvių bendruomenės pirmininko Mindaugo Kožiko namuose. „Nusprendžiau, kad reikia važiuoti. Bet į Tasmaniją kelias tikrai tolimas. Tuo metu susirašinėjau ir su Rita Baltušyte, rašytojo Juozo Baltušio dukterimi. Ji lygiai taip pat užsiminė, kad jeigu atvažiuosiu į Sidnėjų, bus žmonių, kurie mielai „atsikratytų“ įvairių dokumentų. Nes visi jie seni, o jų vaikams ir anūkams tai neįdomu. Ir jie tiesiog tuos dokumentus gali išmesti“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Susisiekus su daugiau nei 25 Australijos lietuvių bendruomenės nariais ir susitarus pargabenti ne tik Andrew Jankaus archyvą, Lietuvos kultūros taryba finansavo kelionę.
„Trims savaitėms išskridau 2017 metų rugsėjo 22 dieną“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Trys pasirinkimai ir niūrūs pirmieji metai
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vokietijoje buvo įkurtos pabėgėlių stovyklos. Vėliau jiems atsirado galimybė išvykti. „Buvo tokios emigracijos kryptys – į Ameriką. Bet reikia sumokėti už bilietą. Į Argentiną reikia sumokėti truputį mažiau, o į Australiją nereikia mokėti nieko. Bet atvykus reikėjo atidirbti 2 metus ten, kur tau liepia“, – pasakojo J.Blažiūnas.
„Dirbdavo jie pačius juodžiausius darbus. Daugelis stengdavosi po 2 metų privalomo darbo pakeisti savo vardus ir pavardes. Nes niekas vėliau nenorėdavo jų įdarbinti. Tasmanijoje, pavyzdžiui, imigrantai dirbo metalo liejimo fabrikuose. Daug jų mirė, daug nusižudė. Pasitraukdavo iš gyvenimo suprasdami, kad ir po 2 metų darbo niekam jie nebus reikalingi“, – gana niūrias pirmąsias lietuvių dienas Tasmanijoje nupasakojo pašnekovas.
Balerina, šokusi Kaune ir Argentinoje
Susitikime Sidnėjuje prie J.Blažiūno priėjo garbaus amžiaus moteris. „O, pasirodo, kad ji yra Janina Giedraitis de Falkowska, balerina, kuri pradėjo šokti dar Kauno valstybiniame teatre 1936 metais. Karo metais šoko Berlyne, požemiuose įrengtose gamyklose, kuriose dirbo daug lietuvių“, – balerinos gyvenimo istoriją pasakojo J.Blažiūnas. Berlyną, praėjus kelioms dienoms po jos ir baleto trupės vizito, subombardavo. Vėliau planuose buvo Dresdenas, kuris po kelių dienų taip pat buvo subombarduotas. „J.Giedraitis emigravo į Argentiną. Ten dalyvavo baleto meistrų atrankoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ir tą konkursą laimėjo. Ji visą gyvenimą ten šoko. Ir gali būti, kad ji yra vienintelė lietuvė, kuri toje scenoje atliko pagrindinius vaidmenis. O paskui pasibaigus karjerai atvažiavo į Australiją“, – jos gyvenimo istoriją pasakojo J.Blažiūnas.
Janina Giedraitis yra senosios Giedraičių giminės palikuonė. „Ir ši moteris gyvena Australijoje, o mes nieko absoliučiai apie ją nežinome. Ji juk buvo primadona Argentinoje. Nors Janinai jau daug metų, ji iki šiol šoka ant ledo su pačiūžomis“, – įspūdžiais dalijosi J.Blažiūnas.
Nelietuviai lietuviai
Melburne sutikta chorvedė Birutė Prašmutaitė taip pat nusprendė atiduoti visą savo archyvą. Jame ne tik jos vadovaujamų chorų medžiaga, bet ir unikalūs pirmųjų Australijos lietuvių dainų švenčių garso įrašai.
„Yra ir trečiosios kartos atstovai, kurie turi Vyčio ar Gediminaičių stulpų tatuiruotes ant rankų, bet lietuviškai jau nekalba. Jie dar nesuvokia, kad yra australai, nes save laiko lietuviais, nors nutolę nuo Lietuvos labai smarkiai“, – sakė J.Blažiūnas.
Jo teigimu, Australijoje gyvenančių kai kurių lietuvių kiek klaidingas ir pasenęs Lietuvos vaizdas.
„Kai jie bando vaizduoti tą Lietuvą pagal tėvų ir senelių pasakotas istorijas, tai kalba apie koplytstulpius, kryžius, pilkapius, šiltą karvės pieną, berželius, aukurą kūrenančias vaidilutes ir panašiai“, – pasakojo pašnekovas.
Paskutinis susitikimas
J.Blažiūnas Australijoje susitiko ir su žurnalistu ir visuomenės veikėju Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu, kuris mirė praėjusių metų pabaigoje. Jo teigimu, susitikimas buvo derintas, tačiau likus mėnesiui iki susitikimo G.Žemkalnis-Landsbergis pasijuto itin blogai. Ir jų pokalbis įvyko slaugos namuose.
„Jis labai norėjo susitikti, perduoti kažkokias žinias, kažką norėjo pasakyti. Gal tai buvo kažkas, kas jį slėgė, ką norėjo paviešinti. Tas bendravimas porą valandų buvo prie jo lovos. Buvo bandymai kalbėti, bet jis jautėsi labai nejaukiai, nes šalia buvo dar ir kiti žmonės“, – pasakojo J.Blažiūnas.
„Žiūriu, verkia kažko, ašaros pradėjo ristis. Išvežė į palatą. Ir tik išvykus iš ligoninės man paskambino jo žmona Danutė ir pasakė, kad jis norėjo kalbėti privačiai“, – susitikimo detales pasakojo J.Blažiūnas. Jo žmona perdavė archyvui Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio rankraščius nuo 1947 metų.
Antano Smetonos paslaptys
Adelaidėje yra Australijos lietuvių archyvas, į kurį iš visos šalies lietuviai siųsdavo turimą medžiagą. Ir nors visa J.Blažiūno į Lietuvą pargabenta medžiaga taip pat turėjo atsidurti ten, niekam jos neprireikė. „Archyvo funkcija yra saugoti, niekas ten nevaikšto ir netyrinėja. Bet tada kam jis reikalingas?“ – klausė J.Blažiūnas.
„Ten aptikau Lietuvos prezidento A.Smetonos žmonos surinktus dokumentus, kuriuose buvo rankraštis, kurį surašė A.Smetona kirsdamas Vokietijos sieną. Ten buvo surašyta viskas, ką jis turėjo su savimi. Aš, žinoma, iš karto žiūrėjau, ką jis vežėsi iš dokumentų. Nes buvo tokia legenda, kad Australijoje kažkas yra matęs Nepriklausomybės nutarimo nuorašą. Smetonienės archyvas yra mįslė. Vėliau atradau M.Biržiškos archyvą. Tai dar viena mįslė. O kai atradau Dariūtės, Stepono Dariaus sesers, archyvą, pasidarė dar įdomiau“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Jis tikina supratęs, kad šalia archyvo esančio muziejaus saugomi Lietuvos muziejų lankytojams niekada nematyti eksponatai turėtų būti pargabenti į Lietuvą. Jo teigimu, greitu metu nebeliks kam į tuos eksponatus žiūrėti ir jais domėtis.
„Tai turi būti pargabenta į Lietuvą, nes ten esanti informacija mums parodytų visai kitokią istoriją. Būtų didelis informacijos srautas, kuris užpildytų esamas karo ir pokario metų istorijos spragas“, – sakė J.Blažiūnas, užsimindamas ir apie koloboravusius, prie nacių vykdomos veiklos prisidėjusius asmenis. Ir tai patvirtinančius matytus dokumentus.
„Dokumentai, kuriuos ten mačiau, gali pakeisti ir visos Lietuvos istoriją. Į Australiją bėgo ir tie žmonės, kurie buvo susiję su Holokaustu. Yra informacijos, kurios žmonės bijo. Nes jei tai bus paviešinta, vėl prasidės kalbos, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Yra ir tokios informacijos. Bet tai mūsų istorija, kad ir kokia ji būtų“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Mokslininkai jau rikiuojasi į eilę
J.Blažiūnas tikino, kad dalis į Lietuvos literatūros ir meno archyvą iš Australijos parvežtos informacijos skaitytojams bus prieinama antrojoje šių metų pusėje. Duomenų bazė, pasiekiama internetu, bus sukurta tik 2019 metais.
Jis džiaugiasi, kad mokslininkai jau laukia, kada galės pradėti nagrinėti dokumentus.
„Jie visi laukia. Po pirmojo viešo paskelbimo jie skambino ir klausinėjo. Sausio mėnesį ateina pirmieji tyrėjai. Mes ir patys nežinome, kokia informacija pasiekė Lietuvą. Ten tikrai galima atrasti unikalių dokumentų“, – pasakojo pašnekovas.
