Vilniaus Mykolo Romerio universitete (MRU) studijuojantis 32 metų R.Alunge – tiek daug negandų gyvenime regėjęs vyras, kad jam džiaugsmą Vilniuje kelia paprasti dalykai – iš čiaupo tekantis švarus vanduo ir stabiliai tiekiama elektros energija.
Vilniuje į teisės doktorantūros studijas jis įstojo 2016 metų rugsėjo mėn.
Pamatė skelbimą ir padavė prašymą studijuoti „Law, Science and Technology“ doktorantūros jungtinėje programoje.
Šios studijos vyksta kartu su Bolonijos universitetu, Turino universitetu, o Lietuvoje su Mykolo Romerio universitetu bei kitais Europos universitetais.
R.Alunge yra baigęs ir tarptautinių santykių magistrantūros studijas ir prancūzų-anglų kalbos magistrantūrą. Yra dirbęs vertėju savo šalyje.
Anksčiau nebuvo jokio reikalo išvykti iš savo tėvynės, kurioje krimto teisės mokslus.
Buvo nelengva, nes trūko vadovėlių, nebuvo pakankamai knygų. Elektros tiekimas strigo, todėl dažnai mokydavosi prie žibalinės lempos.
– Kokius kultūrų skirtumus labiausiai pastebite tarp Lietuvos ir savo tėvynės? – pasiteiravo „Sostinė“ kamerūniečio.
– Susidaro įspūdis, kad žmonės Lietuvoje mažiau bendrauja. Afrikoje mes visi kaip vienas kumštis. Mes esame kaip viena bendruomenė.
Čia Vilniuje net nepažįstu savo kaimynų. Kamerūne jeigu atsikraustai į apylinkę, tai žmonės, ypač artimiausi kaimynai, pasitinka ir sveikina. Vyksta kaimynų susibūrimai. Mamos bendrauja, pietauja kartu. Žmonės vakarais susitinka lauke, po atviru dangumi ir aptarinėja reikalus.
Kartais reikia pasitarti dėl kelio remonto arba dėl vagysčių. O Lietuvoje butuose gyvenantys žmonės nėra linkę bendrauti.
Kai Europoje afrikietis sutinka tautietį, visuomet pasilabina ir pabendrauja. Labiausiai man to čia trūksta.
– O kaip pati gyvenimo kokybė?
– Irgi labai skiriasi. Esu kilęs iš Buėjos miesto. Per pastaruosius 20 metų negaliu atsiminti, kiek kartų atsukęs vandens čiaupą išvydau tekantį vandenį. Gal kokius 5 kartus.
Vandens būdavo, bet ne kasdien. Kartais tik kokias 3 valandas per parą bėga vanduo.
Studentai, kurie gyvena bendrabučio viršutiniuose aukštuose, apskritai vandens nesulaukia, nes per mažas spaudimas.
Studentai yra priversti leistis į apačią, kur kieme stovi pompa. Ten tenka laukti su kibirais, kol pradės bėgti vanduo. Bet niekas nežino, kada tai atsitiks.
Todėl vandens čiaupas visuomet atsuktas. Yra žmogus, kuris budi.
Kai pradeda bėgti vanduo, jis informuoja kitus ir išsirikiuoja eilės prie vandens.
Manau, yra didžiulis privalumas turėti tekančio vandens namuose. Jūs, europiečiai, to nevertinate.
– Bet jus sunkumai užgrūdino?
– Jeigu vaikas nepatiria sunkumų jaunystėje, vėliau jis manys, kad gyvenimas yra sunkus. Tai panašiai kaip su vaikais. Kuo daugiau juos muši, tuo jie stipresni.
Jeigu Afrikoje susergi, tai tu mirsi, jeigu neturi pinigų gydytojams arba vaistams.
Aš turėjau kelis draugus, kurie mirė dar vaikystėje. Jų tėvai neturėjo pinigų gydytojams. Nėra pas mus Afrikoje sveikatos draudimo. Realybė yra visai kitokia negu Europoje.
– O kokios Kalėdos būna Kamerūne?
– Nėra jokių specialių tradicijų. Tik tiek, kad per Kalėdas šeimos valgo vištieną.
Vištiena yra laikoma turtuolių maistu. Dažniausiai ruošiama kepta vištiena su ryžiais.
– Kalėdų Senelis dalija dovanas?
– Ne, mes neturime Kalėdų Senelio. Nėra jokios tradicijos. Per Kalėdas nėra papročio keistis dovanomis.
Dažniausiai tėvai dovanoja naujus rūbus savo vaikams.
– O kaip apskritai kamerūniečiai švenčia Kalėdas?
– Vaikai žaidžia, o tėvai geria. Jie dažniausiai švenčia išlenkdami vieną kitą bokalą vietinės gamybos alaus.
Kai kas geria alų atšaldytą. Kiti mėgsta kambario temperatūros.
