Anądien paskambino pažįstama ir paklausė, ar neturiu nuotraukų iš pionieriškų laikų. Ir ne šiaip nuotraukų, o tokių, kurios būtų darytos mano miestelio tarybinių karių kapinėse. Beveik kiekviename miestelyje buvo tokios kapinės ir kokia nors proga (pergalės dieną, pvz.) ten vykdavo teatralizuotos sueigos, vadinamieji poetiniai muzikiniai montažai.
Moteris pasakė, kad vyksta kažkokie tarybinių karių kapinių tvarkymai ir reikia nuotraukų... Kam tų nuotraukų konkrečiai reikia, neišsiaiškinau, nes tokių neturiu.
Bet po skambučio susimąsčiau: ar iš tiesų niekada nebuvau jokiame renginyje tose kapinėse, ar atmintis blokuoja šią informaciją kaip nemalonią ir nepageidaujamą? Ką reiškia šis skambutis? Atsitiktinumas? Tendencija? Kodėl dabar, artėjant Sausio 13-ajai, tvarkomi tarybinių karių kapai? Gal tai susiję su valdžios sferose kilusiu triukšmu dėl draugystės su Rusija?
Ir apskirtai, koks mūsų santykis su tais karių kapais? Akivaizdu, jie senas šašas mūsų atmintyje ir kartais šašas ima pūliuoti. Kas tie žmonės, gulintys mūsų žemėje? Ilgą laiką girdėjome, kad išvaduotojai. Paskui okupantai. Ideologinis Rusijos pleištas. Mums patiems būtų sveikiausia, kad ilgainiui jie taptų tik karo metu žuvusiais žmonėmis, bet jeigu valstybė duos nurodymą nedraugauti su Rusija... ir su rusais... Ką man daryti – ar dar sveikintis su malonia kaimyne Tatjana, ar jau nebe? Rusiškas A.Čechovo, V.Nabokovo, V.Pelevino, J.Brodskio knygas slėpti? Deginti? Kas čia, po velnių, vyksta? Ką šitie parazitai daro su mano galva?
Paskui staiga paaiškėja, kad du sovietmečiu iškilūs menininkai buvo saugumo agentai.... Kad reikia apsivalyti... Kapų tvarkymas ir valymas... Štai kaip! Ir prisiminiau, kad turiu tokių nuotraukų, kuriose stoviu prie tarybinių karių paminklo, ir stoviu ne šiaip sau, ne su pionierišku kaklaraiščiu, o su ginklu. Ir ne vienas stoviu, o su VDR kareiviais.
Buvo rastas Antrojo pasaulinio karo metais numuštas rusų lėktuvas, vyko laidotuvės, o paskui garbės sargyba prie paminklo žuvusiems kariams. Paskui prisiminiau, kad tebetarnaujant Vokietijoje mane iškvietė į įstaigą, kurioje karininkas siūlė po armijos dirbti gaisrininku, esą bus sudarytos puikios sąlygos ir visa kita. Kadangi pašaukė tarnauti iš VVU po pirmo kurso, drebančiu balsu (nes klaikiai bijojau) tvirtinau, kad labai noriu tęsti kalbos ir literatūros studijas, noriu būti rašytojas, o gaisras ne mano sritis. Matyt, pasirodžiau per silpnas, kad būčiau gaisrininkas, todėl paleido mane švarų.
Bet dabar ėmiau galvoti: o gal vis dėlto... Gal įeidamas į tą įstaigą ką nors pasirašiau. Kokiame nors registracijos žurnale? Arba išeidamas? Vardas, pavardė, parašas – ir aš jau agentas. Pisatel. Ir nuo to laiko viskas, ką rašau, visa mano kūryba yra ataskaita tam dailiam saugumo ar kontržvalgybos karininkui.
Ir dar – neseniai susitikime su skaitytojais išgirdau klausimą, kaip patekau tarnauti į Vokietiją, juk ten bet ko nesiųsdavo. Suprask, privilegija. Įprastomis aplinkybėmis klausimas nesukeltų įtarimų, nes ten siųsdavo tikrai bet ką, bet dabar... Liustracija baigta, bet nežinia, kas ir kokiems silpnapročiams ateis į galvą – gal greitai imsis visų, kas sovietmečiu tarnavo socialistinio lagerio šalyse, o juk buvo tokių, kurie tarnavo net Kuboje. Be to, buvau davęs priesaiką okupacinei kariuomenei... Įrašiau savo pavardę į paieškos langelį prie agentų sąrašo ir penkias valandas lūkuriavau nedrįstamas spausti pelės: o jeigu mano pavardė tarp agentų? Ir aš visą gyvenimą skundžiu pats save?
Kai vyko privatizavimas, visi ekonomikos svertai liko komunistinės nomenklatūros rankose, apsivalyti niekas nenorėjo, mūsų valstybei, mūsų sąmonei buvo padaryta baisi žala, tos žalos padariniai iki šiol akivaizdūs. O štai menininkus išvalykime. Nesinorėtų, kad perdėtas patriotizmas virstų psichoze ir nacionalizmu. Apie praeitį būtina kalbėti, bet tiesa pasakoma įvairiais būdais ir aplinkybėmis. Ir nuo to pasakymo priklauso, ar tiesa gydo, ar nuodija.
Mūsų atminties kapinynai subtilūs ir komplikuoti, nereikėtų į juos brautis su buldozeriais.
