Vakar atvykęs į susitikimą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Ukrainos vidaus reikalų ministerijos ypatingosios paskirties bataliono antiteroristinio būrio vadovas 55 metų Jurijus Katryčius bent pusvalandį segėsi apdovanojimus, gautus šešiuose karuose: Afganistane, Armėnijoje, Lietuvoje, Padniestrėje, Serbijoje ir neseniai – Ukrainoje.
– Atrodo, kad iš anksto žinojote, kad Lietuvoje įvyks ginkluotas konfliktas – juk jūsų būrys iš Charkovo į Vilnių atvyko likus kelioms dienoms iki Sausio 13-osios. Kaip buvo iš tikrųjų? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Katryčiaus.
– Taip, žinojau, kad gali įvykti susirėmimas. Man apie tai pranešė brolis, kuris tarnavo Pskovo divizijoje. Paskambinęs telefonu jis pasakė, kad visus permeta į Vilnių.
Desantininkai – ne milicininkai. Jie nėra apmokyti palaikyti viešosios tvarkos. Desantininkai yra mokomi tik šturmuoti ir kapoti. Jau žinojome apie įvykius Baku ir Tbilisyje. Tad Vilniuje galėjo nutikti tas pat.
Aš susirūpinau – labai gerai žinojau, kas gali įvykti, ir tikėjausi, kad jei mano brolis bus sužeistas, galėsiu jam padėti būdamas Vilniuje.
Gal paslėpsiu, gal ištrauksiu.
Jau buvau pasirinkęs, kieno aš pusėje – su kuo kovoju ir prieš ką, o mano brolis neturėjo pasirinkimo.
Tikėjausi, kad galėsiu jam padėti, jeigu jis nutars pabėgti iš Pskovo divizijos.
Susirinkau penkis savo sportininkus ir atvykome į Vilnių.
– Kokie tai buvo sportininkai?
– Aš tarnavau specialiosios paskirties būryje – buvau instruktorius, kuris mokė kautis su durtuvais.
– Ar Seimo gynėjai nesusirūpino išgirdę, kad jūs anksčiau tarnavote specialiuosiuose sovietų padaliniuose, o jūsų brolis yra Pskovo divizijos desantininkas?
– Aš atvykau ginti Lietuvos nepriklausomybės. Buvo akivaizdu, kieno aš pusėje. Apie brolį jiems nepasakojau.
Tuo metu labai gerai supratome, kad jei Lietuvai pasiseks apginti nepriklausomybę, ir mes Ukrainoje turėsime galimybę iškovoti laisvę.
Supratau, kad mūsų pagalba Lietuvai – tik kapeikos verta. Penki iš Charkovo atvažiavę žmonės nieko negalėjo nulemti.
Puikiai supratome, kad galimybių atsilaikyti labai mažai. Sovietų Sąjunga tuomet dar atrodė labai grėsminga jėga.
– Jei Pskovo divizija būtų puolusi Aukščiausiosios Tarybos pastatą, jūs būtumėte kovojęs prieš savo brolį?
– Dabartiniame kare Ukrainoje taip neretai nutinka.
Iki šiol negaliu suprasti, kodėl Pskovo desantininkai nepuolė Aukščiausiosios Tarybos. Aš buvau įsitikinęs, kad jie tikrai tai darys.
Dabar manau, kad jie tiesiog išsigando didžiulės minios. Jie nebijojo pralieti kraujo, bet suprato, kad bus pralieta labai daug kraujo. Jie žinojo, kad susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės neišsilakstys, tad išsigando skerdynių.
Panašiai buvo pas mus Maidane 2014 metais. Manė, sumuš studentus ir tie išsilakstys. Tačiau tuomet į gatves išėjo tvirti vyrai.
– Ar teisingai suprantu, jūs neabejojate, kad jei Pskovo divizija būtų puolusi Aukščiausiąją Tarybą, būtų ją užėmusi?
– Būtų sunku pasipriešinti gerai ginkluotiems profesionalams.
– Kaip keliuose karuose kovojęs karys profesionalas turbūt supratote, kad rizikuojate gyvybe?
– Pamenu, kažkada su savo kovos draugu, irgi kovojusiu Afganistane, sėdėjome naktį Maidane, o jis man sako: „Jura, ar tu nesupranti, mums visiems galas: tuoj puls automatais ginkluoti kareiviai ir visus mus sušaudys?“
Aš atsakiau: „Esu kareivis ir viską suprantu, bet ar galėtume tuos vaikus palikti likimo valiai ir pasitraukti?“ Draugas iš karto nusiramino.
Kokį pasirinkimą turėjome – pamesti visus tuos taikius žmones, kurie nesupranta, kas jiems gresia? Aš juk mokėjau kariauti ir galėjau jiems būti naudingas.
– Ar jūsų brolis žinojo, kad esate Aukščiausiosios Tarybos pastate?
– Aš žinojau, kad mano brolis yra kažkur Vilniuje, o jis apie mane nežinojo.
Vilniuje taip ir nesusitikome. Visus juos paslėpė Televizijos bokšte langus uždengę storo audeklo paklodėmis. Jiems net neleido išeiti parūkyti.
Kurį laiką bandžiau susitikti, bet supratau, kad nepavyks. Nenorėjau pridaryti broliui nemalonumų.
– Ką dar prisimenate iš 1991-ųjų sausio Vilniuje?
– Daugybę smulkių detalių: kaip pradėjo rinktis žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos, pamenu labai skanias dešreles su garstyčiomis, kurias pardavinėjo aikštėje, kaip iš gretimo namo į aikštę atvedė dujų vamzdį, kad žmonės galėtų šildytis.
Labiausiai prisimenu Vytauto Landsbergio ūgį – tuo metu jis man atrodė aukštas kaip krepšininkas. Milžinas!
Kartu važiavome į stotį vaduoti milicijos sulaikytų jaunuolių iš Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado), kurie irgi atvyko ginti Aukščiausiosios Tarybos. Labai nustebau, dabar jį išvydęs – toks nedidukas.
Dar pamenu, kaip išsigando žmonės, kai ant barikadų išdažėme užrašą ukrainiečių kalba.
Buvau su didele balta kailine kepure ir segėjau auskarą, todėl nutariau pakelti vilniečių kovinę dvasią ir vakarais išeidavau pasivaikščioti po gatves.
– Kur nakvojote?
– Parlamento rūsyje mums davė kambariuką.
– Kada išvykote iš Vilniaus?
– Truputį pabuvome. Sausio pabaigoje atėjo tuomečio Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus žmogus ir pasakė, kad mus sovietai jau medžioja.
Tada atvyko greitosios pagalbos automobilis, kuris mus nuvežė į oro uostą.
Ten be jokių bilietų buvome įsodinti į lėktuvą, skrendantį į Charkovą.
– Ar nepavargote iki šiol kariauti?
– Labai pavargau. Noriu namo – mano motina paseno. Savo šeimos nebeturiu.
Vienu metu bandžiau tapti politiku – buvau Charkovo rajono tarybos deputatas – bet viską mečiau ir vėl patraukiau kariauti.
Bet, kaip ir daugelis Ukrainos gyventojų, nenoriu taikos bet kokia kaina.
Man labai gaila, kad visa tai, ką lietuviai patyrė 1991 metais, mes Ukrainoje išgyvenome tik 2014 metais.
Jei daug anksčiau būtume kovoję už laisvę, šiandien gyventume kitaip.
Bet tuo metu laisvė ir nepriklausomybė mums atiteko be kraujo lašo.
Gal tai ciniška, bet, mano manymu, tai, kas duodama veltui, mažai vertinama.
Todėl mes 25 metus ėjome nežinia kur, kol supratome, kad laisvę reikia išsikovoti.
