Ar Sausio 13-oji (simbolinis pavadinimas, apimantis daug dienų) buvo
lokalus įvykis, sugalvotas Lietuvos komunistų „platformininkų“ ir
vykdytas padedant Kremliaus „vanagams“, ar rugpjūčio pučo Maskvoje
generalinė repeticija?
Daug žinome, kas anomis dienomis vyko Lietuvoje, ir sužinosime dar
daugiau. Deja, kokiu mastu perversmas Lietuvoje siejosi su politiniais
procesais Rusijoje, išsamesnių tyrinėjimų dar neteko matyti. Kol kas
tenka remtis istorikų proginiais pareiškimais ar Rusijos politikų -
tiek M.Gorbačiovo šalininkų, tiek jo priešininkų - prisiminimais.
Vienas ištikimiausių „perestroikos“ tėvo žmonių, politbiuro narys, SSKP
CK ideologinės komisijos pirmininkas V.Medvedevas taip rašo atsiminimų
knygoje „Gorbačiovo komandoje“: „Naktį iš sausio 12-osios į sausio
13-ąją Vilniuje prasidėjo drama, kuri pasibaigė parlamento apsuptimi ir
telecentro užgrobimu kariškių pagalba, taip pat žmonių aukomis.
Tiesiogine priežastimi buvo tariamo „nacionalinio gelbėjimo komiteto“
sukūrimas, kuris, remiant Vilniaus karinei įgulai, pabandė nuversti
paskelbusią išeinančią iš Sąjungos respublikos vadovybę ir tokiu būdu
grąžinti ją į SSRS sudėtį... Aš nežinau, dalyvavo ar ne šiame procese
karinės institucijos Maskvoje, bet žinau, kad Prezidentas (Gorbačiovas)
su tais įvykiais neturėjo jokio sąryšio.“
Plačiau ir kitaip situaciją Vilniuje bei Maskvoje aprašo garsusis
Rusijos istorikas, visuomenės veikėjas R.Medvedevas knygoje „Sovietų
Sąjunga. Paskutiniai gyvenimo metai“.
Paaiškinęs, jog sovietinės armijos padaliniai, kad neva sugrąžintų į
kareivines dezertyravusius kariškius, Vilniaus gatvėse pasirodė sausio
11-ąją ir ta proga užėmė Krašto apsaugos departamento patalpas ir
kažkodėl dar Spaudos rūmus, toliau teigia: „Įsakymas kariškių veiksmams
buvo duotas Maskvoje D.Jazovo, B.Pugo ir V.Kriučkovo ir buvo suderintas
su SSRS prezidentu.“
Beje, M.Gorbačiovas savo atsiminimuose to neneigia. Į Vilnių buvo
komandiruotas vienas gynybos ministro pavaduotojų armijos generolas
V.Varenikovas, kuris jau kitą dieną po atvykimo pasiūlė įvesti Lietuvoje
prezidentinį valdymą. R.Medvedevo teigimu, M.Gorbačiovas šį pasiūlymą
atmetė.
Reikšmingų detalių apie M.Gorbačiovo elgesį pateikia jo biografas
A.Gračiovas knygoje „Gorbačiovas“. Jo pasakojimu, V.Kriučkovas,
D.Jazovas ir B.Pugo nuolat ir įkyriai įtikinėjo M.Gorbačiovą, kad
Pabaltijyje dar ne viskas prarasta, dar esą „sveikų jėgų“, galinčių
„stuktelėti“ nacionalistams.
Šioje situacijoje, anot A.Gračiovo, „Gorbačiovas, įtikėjęs, jog šalis iš
jo laukia „stiprios rankos“ politikos, spaudžiamas V.Kriučkovo, B.Pugo
ir D.Jazovo, neva susirūpinusių faktine karinių įgulų Lietuvoje
apgultimi, galų gale pasidavė. Numojo ranka: pabandykite, pažiūrėsime,
ką sugeba tos jūsų „sveikos jėgos“.
Tuo metu R.Medvedevo knygoje skaitome: „Sausio 12-ąją kariškiai pradėjo
kontroliuoti telefoninių ryšių mazgą Vilniuje. Tą pačią dieną
M.Gorbačiovas sušaukė Kremliuje federacinę tarybą - naują patariamąjį
darinį prie SSRS prezidento. Oficialiame pranešime buvo pareikšta, kad
Lietuvoje svarbu veikti politiniais metodais, remiantis SSRS
Konstitucija ir įstatymais.“
Galima drąsiai teigti, net neturint posėdžio protokolų, kad būtent tame
pasitarime M.Gorbačiovas gavo pritarimą naudoti karinę jėgą, nors
formaliai to ir nereikėjo. Ne iš vieno šaltinio aiškėja, kad „tą naktį“
M.Gorbačiovas buvo savo rezidencijoje Pamaskvyje ir nuolat buvo
informuojamas, kas vyksta Vilniuje. Gali būti, kad ten ir nusprendė
palikti Seimą neužpultą. Seimo gynėjų akivaizdoje įsitikino, jog š...
vertos V.Kriučkovo propaguotos „sveikos jėgos“.
Sausio 14-ąją V.Bakatinas, E.Primakovas, V.Ignatenka ir A.Jakovlevas
pasitarę nusprendė, kad M.Gorbačiovas turi skristi į Lietuvą susitikti
su „visais“, pasisakyti Seime ir net pradėti kalbą apie nepriklausomos
Lietuvos pripažinimą. Dėl saugumo nebeskrido.
Atidžiau pasvarsčius, tai galėjo būti išsigelbėjimo šiaudas - bent
trumpam neužleisti iniciatyvos B.Jelcinui, kuris nuvyko į Taliną,
susitiko su Latvijos, Lietuvos ir Estijos parlamentų vadovais ir viešai
kreipėsi į Rusijos kariškius nenaudoti jėgos.
Sausio 14-ąją SSRS Aukščiausioji Taryba aptarė įvykius Lietuvoje.
M.Gorbačiovas kalbėjo bendrybėmis apie Konstituciją, tryliktasis gynybos
ministras maršalas D.Jazovas pasakė, kad Vilniaus įgulos komendantas
V.Uschopčikas veikė be Maskvos įsakymo, bet neviršydamas savo
įgaliojimų, o vidaus reikalų ministras B.Pugo atsisakė paskelbti
„nacionalinio gelbėjimo komiteto“ narių pavardes.
M.Gorbačiovas savo memuaruose „Gyvenimas ir reformos“ rašė, kad
„mechanizmas, paleistas veikti sausio 12, 13 dienomis, neištirtas iki
šiol. Neišsiaiškinti ir konkrečius įsakymus davę žmonės.“
Nors daug kas žinojo ir tebežino viešą paslaptį - taškai ant i dėl
jėgos naudojimo buvo sudėti Federacijos taryboje. Tai žinojo ne tik
politikai. N.Jelcina savo memuaruose „Asmeninis gyvenimas“ be gudravimų
ir užuolankų sako: „1991 m. sausio pradžioje sąjunginės vadovybės
sprendimu kariuomenė įžengė į Vilnių.“
Iš trijų kartų galima spėti, kas tokio žinojimo šaltinis. M.Gorbačiovo
„ne prie ko“ Sausio 13-osios tragedijoje yra mitas. Lietuva mūšį
laimėjo. Bet drauge laimėjo ir B.Jelcino Rusija. Būtent Lietuvoje
subliūško daug didesnio perversmo planas, kuriam pasisekus dar nežinia
kiek metų būtų užsitęsusi imperijos agonija.
Galutinai išaiškėjus, kas yra kas, ano meto demokratinė Rusija
nebesnaudė ir pasiruošė rugpjūčio pučui, apie kurį tikriausiai gėda
kalbėti net patiems perversmininkams.
