Būsimojo Lietuvos 100-mečio proga A. Toliatas mums visiems linki pagarbos vieni kitiems, sugyvenimo ir susišnekėjimo.
„Linkiu priimti kitaip mąstantį ne kaip pavojų, o kaip turtą“, – duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė kapelionas.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Esu gimęs Vilniuje. Augau Karoliniškėse, Karoliniškių gatvėje (dabar tai yra A.P. Kavoliuko g.). Abu tėvai į Vilnių buvo atvažiavę iš kitur. Mama – iš Alantos (Molėtų r.), tėtis – iš Raseinių. Mokydamiesi jie susitiko, susipažino, susituokė ir aš gimiau jau Vilniuje.
– Koks Jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Kelionė su tėčiu dviračiais į Raseinius. Tai buvo toks iššūkis! Man tada buvo 9-eri metai, ant galinės bagažinės buvo uždėta tokia kuprinė, kad dviratis kilo į priekį. Važiavom su palapine dviese, tris dienas kelionė truko. Man tai buvo toks įvykis! Iki dabar atsimenu. Kelionė su tėčiu dviračiais. Vaikui 200 km yra didelis atstumas. Rimtas žygis buvo.
– Kokia Jums smagiausia šventė ir kodėl?
– Kalėdos. Tai gražiausias laikas, puošniausias. Toks laukimo laikas, gerumo. Aišku, jis toks ir dviprasmiškas. Nes viena vertus, tai yra šeimos, bendrystės, dovanų, gerumo laikas. O antra vertus, kartais gaunasi toks sprintas, maratonas, lėkimas... Tai yra gražiausia šventė su iššūkiu. Su iššūkiu jos neišbarstyti belekiant.
– Kokia Jums yra gražiausia Lietuvos vieta?
– Man gražiausia Lietuvos vieta yra Birštonas. Kodėl? Nes tai Lietuva. Myliu Lietuvą. Gyvenau Prancūzijoje 5 metus, Italijoje – 3 metus. Aš ilgiau užsibūnu užsienyje ir pasiilgstu. Pasiilgstu namų. Nes Lietuva man yra namai, man čia yra jauku.
O Birštonas... Tai yra prieš gerą dešimtmetį atrasta vieta, kur labai geri žmonės, labai jauku. Birštono dvasia yra labai gera. Pamilau tą vietą. Ten be galo gražūs vaizdai ir visa ta sveikatos, kultūros vieta... Prisiminkime Birštono džiazo festivalį. Birštonas man ir vieningumo simbolis, apjungianti vieta. Juk labai skirtingų interesų žmonės ten suvažiuoja.
Ir, aišku, ten daug draugų, daug šiltų žmonių pažįstu. O žinote, kaip būna... Kur tavo širdis, ta vieta ir yra brangiausia.
– Tad jei paklausčiau, koks Jums yra geriausias Lietuvos miestas, atsakymas būtų Birštonas?
– Taip. Man tas miestas – be galo brangus.
– Koks Jūsų yra mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Aš norėčiau pakalbėti apie laikmetį – sovietmetį. Tai buvo be galo skaudus ir sunkus metas. Mūsų tauta nuolat yra ant kitų didelių tautų kelio. Mums visą laiką kildavo iššūkių kovoti ir pastovėti už savo pozicijas. O sovietmetis Lietuvai buvo ypatingai sudėtingas metas, kuomet tiek žmonių, tiek šviesuolių buvo išžudyta!
Negaliu išskirti vieno to laikmečio žmogaus... Tai ir Teofilius Matulionis, kuris visai neseniai paskelbtas palaimintuoju. Arkivyskupas Mečislovas Reinys... Tai žmonės iš bažnyčios, kurių nesinori išskirti. Tai asmenybės, kaip ir dar vienas kunigas – Juozas Zdebskis. O kiek dar buvo tokių, kurie nieko bendro su bažnyčia neturėdami išliko Lietuvos šviesuoliais per visą tą laiką? Jie nenuleido rankų, išsaugojo tradicijas. Jiems rankos nenusviro net ir tuo metu, kai atrodė, kad tas sovietmetis niekuomet nesibaigs.
Štai tas man ir imponuoja – tas sugebėjimas tuo metu išlaikyti lietuvybę, tautiškumą, vienybę. Imponuoja ta dvasia, tas neišbarstytas žmogiškumas. Man tas laikotarpis asocijuojasi su vidiniu tikėjimu, kartu – su mūsų tautos stiprybe.
– Su kuria Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėte per pietus?
– Mes Lietuvoje turime labai daug šviesių žmonių. Bet žinote, kur yra bėda? Ne tai, kad negalėtum papietauti, bet tai, kad neskiriam tam laiko. Iki to momento, kol nesupranti, kad jau vėlu. Ir pirmas žmogus, išgirdus šį klausimą, atėjęs į galvą, su kuriuo labai norėčiau papietauti, yra Leonidas Donskis. Mes pažinojom vienas kitą, tai buvo artimas dvasia žmogus ir, atrodo, turėjom visas galimybes papietauti. Jis prieš kelerius metus iškeliavo anapilin.
Jis buvo jungianti Lietuvos grandis. Jis mąstė liberaliai, buvo ieškotojas, sugebėjo apjungti skirtingus žmones, man tai buvo didžiulis pavyzdys. Atsimenu, norėjau su juo daryti vieną laidą. Tai buvo religinis formatas. Ir man tuomet buvo sakančių: „Jis per daug laisvas, gal tikintys žmonės to nelabai supras, nelabai priims jį“. Ir aš tada paklausiau ir nieko nedariau. O dabar aš taip gailiuosi! Gailiuosi, kad nežengiau žingsnio ir to nepadariau. Nes gyvenimas yra labai trapus. Ir kartais praleistų galimybių atgal neatsuksi.
Būtent tas žmogus man ir atėjo į galvą – Leonidas Donskis.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką grupę arba lietuvišką dainą?
– Man labai patinka Vytauto Kernagio dainos. Patinka be galo.
– Koks Jums skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Aš labai dažnai rytais valgau košę. Ir kai išvažiuoju į užsienį, labai pasigendu grikių. Grikiai toks lietuviškas reikalas, pasirodo. Jų rasi ne visur.
– Gal galite išvadinti kelis gražiausius lietuviškus žodžius?
– Ačiū ir sudiev. Ačiū – jis toks trumpas ir paprastas. Ir keliantis labai daug juoko užsieniečiams, nes jiems tai labai panašu į čiaudėjimą. Bet man jis toks gražus, kadangi jis toks paprastas ir elementarus. Mes dažnai užmirštam padėkot.
O kitas žodis yra sudiev. Su Dievu, su dvasia, su vidum... Jeigu mes kiekvieną kartą atsisveikintume su žmogumi taip, tarsi jį matytume paskutinį kartą, gal visai kitaip į jį pažiūrėtume ir brangintume, saugotume. Gal mažiau akcentuotume pozicijų išsiskyrimą, sugebėtume nesuasmeninti kai kurių dalykų...
Sudiev ir ačiū – labai gražūs du lietuviški žodžiai.
– Išvardinkite, prašau, kelis lietuviams būdingus charakterio bruožus...
– Vienas toks labai lietuviškas charakterio bruožas yra pavydas. Bet jis ateina iš mūsų istorinio palikimo. Mes buvom daug kartų išduoti, daug kartų praradę viską, ką turime, visą, kas brangiausia... Būtent tai veda į kažkokį lyginimąsi su kitais... Aš manau, kad tai yra silpnoji vieta.
Bet kitas dalykas, ką esu pastebėjęs, ypač provincijoje, kai būdavau pas močiutę, tai dosnumas. Žmonės tiesiog atiduoda, ką turi geriausio. Jie moka žmones priimti ir iš savo neturėjimo atiduoda viską, ką turėjo.
Nors atrodo, kad ore aplinkui yra daug pavydo, priešiškumo ir piktumo, vis dėlto dosnumo ir gerumo potencialą mes turime. Pavydas irgi mūsų bruožas. Bet štai jums klausimas – kur sudėsim akcentus, ką naudosim...
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes tai namai, nes tai šeima, nes tai savi...
– Jūsų palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams artėjančio 100-mečio proga.
– Jonas Paulius II labai gražiai yra pasakęs net du dalykus. Kai lankėsi Lietuvoje 1993 m., būtent lietuviams pasakė: „Lietuviai, neišbarstykite savo tėvų palikimo“. Jis kalbėjo apie tuos žmones, kurie pereidami Sibirus neišbarstė savo tikėjimo, savo meilės Tėvynei, savo vertybių. Būtent tokiuose sudėtinguose įvykiuose visą tai išsaugojo...
Ir mes esame sudėtinguose įvykiuose! Atrodo, esame laisvi, bet pažiūrėkite, kiek aplinkui yra pykčio, kiek daug kaltinimų vieni kitiems. Mes skaldomės iš vidaus! Aš bijau, kad didžiausias, pavojingiausias priešas Lietuvai yra ne iš išorės, o iš vidaus. Tai tas mūsų susiskaldymas, mūsų piktumas, tai, kad mes visą tai toleruojame. Tai yra mūsų silpnoji vieta. Todėl labai norisi palinkėti 100-mečio proga, kad suvoktume, jog žaidžiame su ugnimi ir pakeisti tuos savo įpročius. Ir išmesti visą tai, kas griauna. Ir kurti susikalbėjimo kultūrą, pagarbos, pasitikėjimo kultūrą.
Linkiu išmesti visas patyčias. Nes patyčios pakerta bet kokį pasitikėjimą. Linkiu išmesti bet kokį smurtą. Netoleruoti to. Net ir psichologinio smurto. Neįsileisti to.
Pabaigti norėčiau Jono Pauliaus II žodžiais: „Gyvenime statykite ne sienas, o tiltus“. Mes esame visi skirtingi ir tas sienas labai paprasta statyti. Net ir su pačiais artimiausiais žmonėmis ar to paties tikėjimo bendruomenėje. Mes visi kitaip matome tuos pačius dalykus, tad sieną pastatyti yra labai paprasta.
Reikia statyti tiltus – ieškoti to, kas mus jungia, neužaštrinti to, kas mus skiria, gerbti vieni kitus. Štai to ir norisi palinkėti 100-mečio proga – sugyvenimo, tiltų statymo, girdėti kitus žmones, priimti kitaip mąstantį ne kaip pavojų, o kaip turtą.
