Ne vienus metus užsienyje gyvenęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas žino, kas yra savo krašto ir savo šalies ilgesys.
„Vienintelį kartą Kalėdas praleidau ne namuose, kai būdamas 16-os mokiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir negalėjau grįžti. Tas Kalėdas prisimenu kaip amerikietiškai spalvingas ir įspūdingas, bet kartu ir pačias liūdniausias mano gyvenime, kai labai ilgėjausi Lietuvos“, – interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė A.Pranckevičius.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Panevėžyje, Aukštaitijos sostinėje, ten praleidau visą savo vaikystę ir baigiau mokyklą. Į Panevėžį grįžtu gana dažnai – per visus septyniolika studijų ir darbo užsienyje metų su savo gimtine nepraradau ryšio.
Tai miestas, kuris man visuomet buvo ypatingas savo charakteriu: nuo Juozo Miltinio teatro laikų iki gana sudėtingo XX a. paskutinio dešimtmečio, kai Panevėžys buvo pakliuvęs į mafijos žabangas. Visais atvejais Panevėžio žmonės demonstravo kantrybę, ištvermę ir labai stiprų charakterį. Tai laisvę mylintis miestas, kuris visuomet tikėjo Lietuva ir yra vienas patriotiškiausių miestų Lietuvoje.
Panevėžys labai stiprus savo gimnazijomis, ir mano ryšys su 5-ąja gimnazija ir tradicijas puoselėjančia jos bendruomene taip pat labai glaudus. Kalbu ne tik apie save, bet apie kelių kartų mokyklos absolventus.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas? Išdaiga?
– Nuo darželio laikų buvau labai revoliucingas vaikas. Pamenu, kad pirmą dieną, kai mama mane atvedė į darželį, rado ten, kur ryte paliko. Tą dieną praleidau prie durų, kategoriškai atsisakydamas žaisti su vaikais. Tai buvo mano protestas prieš darželį, man buvo nepriimtinas bendras miegas ir tai, kad vaikai verčiami valgyti. Jau tada buvau kovotojas už pilietines teises ir laisves.
Pamenu, kartą mokykloje suorganizavau klasės draugų maištą. Buvome trečiokai, ir kažkuo mums neįtiko nauji suolai, tad per ilgąją pertrauką išnešėme juos į koridorių, ir mokytoja mus rado sėdinčius ant grindų tuščioje klasėje. Mokytoja pravirko, o man pasidarė labai gėda. Suolai greitai buvo grąžinti į klasę.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Teko švęsti ir organizuoti itin daug švenčių, kai aštuonerius metus vadovavau lietuvių bendruomenei Briuselyje, kur, be visų visuomeninių, debatų klubo, kultūros centro renginių, šventėme ir visas lietuviškas tradicines šventes. Joninės smagios dėl tradicijų, magijos, sąlyčio su gamta, bet pati svarbiausia šventė yra Kūčios ir Kalėdos.
Man tai visuomet grįžimo namo ir susitikimų metas. Septyniolika metų gyvenau Briuselyje ir Kalėdoms visuomet grįždavau į namus. Vienintelį kartą Kalėdas praleidau ne namuose, kai būdamas 16-os mokiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir negalėjau grįžti. Tas Kalėdas prisimenu kaip amerikietiškai spalvingas ir įspūdingas, bet kartu ir pačias liūdniausias mano gyvenime, kai labai ilgėjausi Lietuvos, norėjau būti su šeima. Kalėdos – tai žmones suvienijanti šventė, dovanojanti buvimo kartu dovaną.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Dažniausiai svečius stengiuosi supažindinti su Vilniumi ir kartais labai sunku parodyti viską, ką noriu. Mano kiekviena kelionė prasideda nuo Vilniaus universiteto – tai vienas gražiausių ansamblių šioje Europos pusėje. Jis daug ką pasako apie Lietuvą – jos senas akademines tradicijas.
Vilniaus turas man pačiam būna didelis malonumas, kartu draugams parodau ir skausmingas mūsų istorijos akimirkas – aplankome buvusio žydų geto vietas, pereiname per keletą istorijos laikotarpių – nuo nacių iki sovietų okupacijos ir baigiame Sausio 13-osios įvykiais prie Televizijos bokšto. Dažnai žmonės būna sujaudinti ir šokiruoti, kaip vienas miestas gali papasakoti tiek daug Europos istorijos, ir kad tiek daug Europos kultūros, skirtingų religijų susitinka viename taške – Vilniuje.
Jei tik yra galimybė, bandau įtikinti draugus nuvykti iki Kuršių nerijos, pavaikščioti Thomo Manno ir Jeano Paulio Sartre'o keliais ir suvokti, kokia ypatinga ir skirtinga yra Lietuva: nuo šurmuliuojančių Vilniaus gatvelių iki visiškos ramybės kopose.
– Geriausias Lietuvos miestas. Kodėl?
– Yra du miesteliai – ne didmiesčiai, kurie man labai brangūs. Abu jie šliejasi prie dviejų istorinių vietovių. Mamos gimtinė yra šalia Deltuvos (Ukmegės r.) – vienos seniausių Lietuvos gyvenviečių, ten vyko ir vienas svarbiausių Napoleno kariuomenės mūšių jo kelyje į Maskvą. Tėčio gimtinė yra šalia Palėvenės (Kupiškio r.), tai labai senas ir gražus miestelis, kuriame yra unikalus vienuolynas.
– Mėgstamiausias istorijos veikėjas?
– Taip spontaniškai pirmiausia norėčiau išskirti Benjaminą Frankliną, kuris buvo ne tik garsus Amerikos politikas ir diplomatas, bet ir mokslininkas bei muzikos žinovas ir instrumentų išradėjas. Net ir šiandien socialinių tinklų, technologijų ir interneto pasaulyje sunku įsivaizduoti kiekvieną iš mūsų gebantį tiek daug, kiek sugebėjo B.Franklinas. Tam tikra prasme B.Franklino asmenybė įprasmina ryšį tarp dviejų mano studijų patirčių – Amerikoje ir Prancūzijoje. Dvejus metus studijavau Paryžiuje ir ketverius JAV – tai patirtys, kurios mane formavo kaip asmenybę, dvi be galo skirtingos pasaulėžiūros.
B.Franklinas sujungė tas valstybes, nes buvo pirmasis JAV ambasadorius Prancūzijoje, jis pasirašė pačią pirmą diplomatinių santykių tarp JAV ir Prancūzijos sutartį. Tas pasirašymas vyko viename iš Paryžiaus politikos mokslų instituto, kuriame studijavau, pastatų. Teko apsilankyti B.Franklino namuose Filadelfijoje. Jis man tapo asmenybe, kuri diplomatijoje ir politikoje mokėjo neįmanomą paversti įmanomu ir rasti tiltus tarp skirtingiausių kultūrų, skirtingos pasaulėžiūros žmonių.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėte?
– Be galo džiaugiuosi kiekvienu susitikimu su Valdu Adamkumi, savo pirmuoju vadovu, mokytoju ir politikos mentoriumi. Kalbant apie istorines asmenybes, visi istoriniai laikotarpiai labai įdomūs ir yra ko paklausti, kodėl priimti vienokie ar kitokie sprendimai.
Vienas kontroversiškiausių Lietuvos sprendimų buvo nesipriešinti okupacijai Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir jo pabaigoje. Iš politologinio smalsumo, nepaisant to, kad šis asmuo vertinamas kontroversiškai, būtų įdomu kur nors Kaune, kokiame sename restorane, papietauti su prezidentu Antanu Smetona ir išgirsti iš jo paties, kas lėmė tokį jo sprendimą. Juolab kad šiandien dažnai hipotetiškai kalbame apie tai, kaip Lietuva reaguotų, jeigu iškiltų grėsmė jos suverenitetui, teritoriniam vientisumui ar nepriklausomybei – ar mes išlaikytume istorijos testą?
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Man labiausiai patinka du atlikėjai – Vytautas Kernagis ir Andrius Mamontovas. Mano draugai žino, kad mintinai moku visas V.Kernagio ir grupės „Foje“ dainas. Žinoma, tai labai skirtingai žanrai ir atlikėjų asmenybės, bet tiek V.Kernagio, tiek A.Mamontovo repertuaras man visada buvo Lietuvos sielos apnuoginimas. Tai dainos, kurių niekuomet nesupras čia negyvenę ir lietuviškai nekalbantys žmonės. Nesvarbu, kuriai kartai priklausome, kiekvienoje šių atlikėjų dainoje atrandame save, nes jose slypi Lietuvos kodas.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Matyt, nulėmė tai, kad ilgą laiką gyvenau užsienyje, bet dažniausiai draugų prašydavau atvežti man varškės sūrelių. Mėgstu mūsų juodą duoną, sūrį ir dešrą, bet varškės sūrelių pasiilgdavau labiausiai. Kai grįždavau į Lietuvą, taip pat skubėdavau pirkti varškės sūrelių.
Su varškės sūreliais susijusi ir viena labai juokinga istorija, į kurią buvo įpainiotas ir buvęs mano vadovas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas. Per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai 2013 metais Rusija paskelbė embargą produktams iš Lietuvos. Tai buvo tam tikra spaudimo forma kelioms valstybėms, kad jos nepasirašytų Rytų partnerystės asociacijos sutarties. Tuomet embargo taikinys buvo ne tik lietuviškas pienas, bet ir moldoviškas vynas, gruziniškos daržovės, ukrainietiškas šokoladas. Visiems šiems produktams buvo taikomos Rusijos prekybinės sankcijos ir tai buvo pirmieji ženklai, kad Vladimiras Putinas taip lengvai neatleis šių tautų sprendimo artimiau bendrauti su Europos Sąjunga ir siekti gilesnės integracijos.
Tuo metu Strasbūre Europos Parlamente mes organizavome tokią spontanišką akciją. Į Europos Parlamentą atvežėme keletą tūkstančių varškės sūrelių ir per porą dienų apdalijome visą Parlamentą, o kiekvienas sūrelis turėjo po informacinį lapelį, paaiškinantį, kodėl vykdoma ši akcija: lietuviškas pienas yra sveikas ir nedaro sveikatai žalos, kaip kad bando įrodyti Rusijos veterinarijos tarnybos. Varškės sūrelių norėta įteikti ir M.Schulzui. Įspėjau Lietuvos delegaciją, kad jis alergiškas pieno produktams ir jų nevalgo, bet pirmininkas sutiko simboliškai priimti sūrelius ir taip palaikyti Lietuvą šitame kare su Rusija.
Pamenu, kai pirmininko aukšte susibūrė visų Lietuvos televizijų atstovai, žmonės buvo perspėti, kad sūrelius gali įteikti, bet nereikėtų tikėtis, jog jis juos valgys. Jis juos turėjo palaikyti, nusifotografuoti ir kam nors perduoti. Įsijungus kameroms ir atėjus M.Schulzui jis čiupo sūrelį, atplėšė pakuotę ir pusę jo suvalgė. Pamačiau, kaip ištįso visų veidai, niekas nežinojo, kas bus toliau – ar pirmininkas išliks ant kojų, ar čia pat nuvirs negyvas, ar prasidės kitos reakcijos, bet viskas baigėsi gerai. Laimė, nieko blogo neįvyko, maža dozė tikrai nebuvo kenksminga.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Bulviniai blynai, nes tai asocijuojasi su vaikyste, močiute ir vasaromis pas ją kaime. Visuomet prisimenu ryte žadinantį kepamų blynų kvapą: dar miegi, bet jau girdi virtuvėje žvangančius puodus, šurmulį. Esu bulvinių blynų, o ne cepelinų gerbėjas. Ypač skanūs šviežių bulvių blynai su grietine.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– „Laisvė“ – tai žodis, kuris geriausiai apibūdina ir mūsų istoriją, ir mūsų žmones. „Lietus“ – kasdienybė. „Spanguolė“ – labai skambus žodis, kuris kartu parodo mūsų ryšį su gamta, juk grybų ir uogų manija yra labai lietuviška. „Kryžkelė“ – tai labai simbolinis žodis dėl daugelio dalykų: pati Lietuva ne kartą atsidūrė istorijos kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, žmogaus gyvenime taip pat daug sprendimų.
Kryžkelė metaforiškai mums labai stiprus ženklas, o kryžkelėse stovintys kryžiai ar rūpintojėliai rodo, kad mūsų žmonėms visuomet tai buvo svarbi, magiška, sudievinta vieta, kur žmones palydi, sutinki ar parodai jiems kelią. Penktasis žodis – „tėviškė“. Jis gali reikšti ne tik vietą, iš kur kilę tėvai, bet ir namus.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Esame labai užsispyrę žmonės, tai dažnai mums padeda nuveikti didelius dalykus ir mobilizuoja. Esame gilios pasaulėjautos žmonės. Lietuviai yra tarp labiausiai migruojančių tautų pasaulyje ir Europoje – mes nuolatos ieškome savęs, juk ir garsiojo keliautojo Kazio Pakšto pasiūlymas išsikelti į Madagaskarą daug ką apie mus pasako.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Ši patarlė labai gerai apibūdina Lietuvos žmonių charakterį: mus įvairiais istorijos laikotarpiais labai daug mušė. Mūsų valstybei teko išgyventi labai daug, tad stebuklas, kad ji ir mūsų kalba, ne kartą drausta, egzistuoja. Bandymai sunaikinti Sibiro gulaguose ir KGB kalėjimuose mūsų tautą tik sustiprino. Sunkumai, kuriuos mums teko įveikti, suteikia stiprybės įvairiais gyvenimo laikotarpiais.
– Jūs mylite Lietuvą, nes…
– Myliu Lietuvą, nes ji yra viskas, kas esu aš, tai mano tapatybė pasaulyje ir mano langas į pasaulį.
– Linkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga.
– Linkiu įvertinti iš prosenelių gautą dovaną: Lietuvos valstybę, kuri niekada negyveno geriau, didesnėje taikoje ir didesnėje ekonominėje gerovėje nei šiandien, šimtmečio akivaizdoje. Šimtmetis – proga ne tik įvertinti mūsų istorijos pamokas, bet ir su didesne viltimi nei kada nors anksčiau statyti ir kurti Lietuvos ateitį. Dažnai istorijos verpetuose mes buvome palikti kovoti vieni, o šiandien esame tokias pat vertybes išpažįstančios Europos ir transatlantinės šeimos nariai.
