Mažametį anūką vieną namuose palikęs senelis trumpam išėjo į parduotuvę. Grįžęs pastebėjo iš savo namo rūkstančius dūmus. Vyras užbėgo pas kaimynus paprašyti, kad kuo greičiau kviestų ugniagesius, o pats išskubėjo namo.
Tačiau įbėgęs į degantį kambarį apsinuodijo dūmais ir suklupo. Gaisrą užgesinę ugniagesiai rado du kūnus – senelio ir anūko.
Praėjusiais metais gaisruose žuvo trys vaikais, tačiau ugniagesiams tokios nelaimės – pačios skaudžiausios. Po kiekvienos tragiškos nelaimės Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai tikrina visas detales ir ieško atsakymo į klausimą – kodėl jos nebuvo išvengta.
Žuvo trys kūdikiai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kanapickas prisiminė dar vieną tragišką įvykį, po kurio toks atsakymas buvo rastas.
Prieš porą metų nedideliame vienbučiame gyvenamajame name gaisras kilo apie vidurdienį, kai paprastai niekas nemiega. Keturi suaugusieji pirmajame aukšte dirbo įprastus buities darbus, o ugnis įsiplieskė antrajame.
Dūmai kyla į viršų, todėl esantieji apačioje jų nejautė. Tik išgirdę keistą traškesį, jie nusprendė patikrinti palėpę, kur pietų miego miegojo trys maži vaikai. Į palėpę laiptais bėgdama moteris pamatė dūmus, pabandė atidaryti kambario duris, bet jai į veidą pliūptelėjo ugnis.
Iš panikos ji paliko atidarytas kambario duris ir išbėgo į lauką šauktis pagalbos. Tuo metu pro šalį ėję praeiviai pamatė per langus virstančius dūmus ir paskambino ugniagesiams. Ugniagesiai atvyko po kelių minučių, bet trys kūdikiai žuvo.
– Kas galėjo juos išgelbėti?, – paklausėme M.Kanapicko.
– Jei šiame name būtų įrengtas dūmų detektorius, tokios nelaimės būtų išvengta šimtu procentų. Jis būtų pradėjęs veikti vos tik pasirodžius dūmams, suaugusieji būtų išgirdę signalą, užbėgę į viršų ir galbūt net patys užgesinę ugnį. Vaikučiai tikrai būtų išgelbėti.
Praėjusių metų statistika rodo, kad penki procentai žuvusiųjų gaisruose žūsta ten, kur nėra jokio degimo nėra – užtrokšta dūmuose. Jiems išsigelbėti ir išgelbėti kitus padėtų pigi priemonė – autonominis dūmų detektorius. Jis siųstų signalą, kažkas į jį sureaguotų, išsigelbėtų pats ir išgelbėtų kitus.
Praėjusių metų pabaigoje buvo ne vienas atvejis, kuris mus pradžiugino: broliukas išgelbėjo sesutę, kaimynas išgelbėjo kaimyną. Džiugu vien dėl to, kad mūsų mokymai ir patarimai pasiekė visuomenę ir visuomenė tai priėmė į širdį.
Rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, nelaukdami, kol kas nors atvažiuos ir išgelbės, žmonės patys ryžtasi tai daryti. Svarbiausia, kad tam pasiryžęs žmogus nepervertintų savo galimybių, nes norėdamas padėti kitam gali žūti ir pats.
– Praėjusiais metais kilo 6,4 procento mažiau gaisrų nei 2016-aisiais, tačiau juose žuvusių žmonių skaičius beveik nepasikeitė (103 ir 101). Ką sako ši statistika?
– Gaisrai neišvengiami. Tai kaip žmogaus gyvenimas: žmonės gimsta, žmonės miršta, kyla ir gaisrai. Jų buvo ir bus visada, tik stengiamės pasiekti, kad jų kiltų kuo mažiau. Kitas klausimas – jų pasekmės ir padariniai.
Bėgant metams, žuvusiųjų gaisruose skaičius mažėja, tačiau jis tikrai yra per didelis, todėl siekiame jį kardinaliai sumažinti. Žinoma, kiek tai priklauso nuo mūsų.
Net 97 iš 100 žmonių per gaisrus žūsta savo gyvenamojoje aplinkoje – ten, kur jie įpratęs būti, dirbti ilsėtis. Paradoksas, bet gaisro atveju žmogus ten mažiausiai saugus.
Vertinant tiek statistiką, tiek konkrečius žūties atvejus, peršasi viena išvada – žmonių aplaidumas. Labai dažna to priežastis – piktnaudžiavimas alkoholiu. Tokie žmonės dažnai neprižiūri savo būsto, nesaugiai šildosi, jiems kyla noras rūkyti lovoje.
– Tai rodo ir statistika. Turbūt dėl to daugiausiai gaisrų kyla savaitgaliais?
– Taip, savaitgaliais, ilgaisiais savaitgaliais ir per šventes gaisrų visada padaugėja. Po šio Naujamečio savaitgalio peržiūrėjome savo darbų sąrašą – penki žmonės nuskendo. Ledo dar nebuvo, maudynėms taip pat ne laikas. Išvada viena – nelaimes prišaukė alkoholis.
Esame nustatę, kad 95 procentai ugnies aukų žuvo gaisro židinio vietoje – toje patalpoje, kurioje jis ir kilo. Po kiekvienos nelaimės kyla klausimas, kodėl taip atsitiko.
Vadinasi dėl savo būsenos ar kitų aplinkybių, žmogus gaisro nepajaučia, nepamato, neišgirsta ir sudega ten, kur jis kilo. Dažniausiai jie net nenubunda arba atsibunda tik tada, kai ką nors daryti jau vėlu. Daugiausiai žmonių tiek praėjusiais metais, tiek anksčiau žuvo rūkydami lovoje.
– Tačiau gaisrai kyla ir gerai prižiūrėtuose namuose, kurių savininkai apsirūpina signalizacija ir kitomis saugos priemonėmis. Kokios dažniausios jų priežastys?
– Įsisukę į kasdienę rutiną, žmonės pradeda gyventi mechaniškai – kažkur skuba, bėga, kažką pamiršta. Moterys ryte vonioje palieka įjungtą plaukų džiovintuvą, ant viryklės kaistantį puodą.
Turiu paprastą patarimą – išsiugdyti įprotį išeinant iš namų ir užrakinus duris, sustoti dviems sekundėms. Tos dvi sekundės iš pasąmonės gali atgaminti tai, ką pamiršote. Galbūt tiesiog nepasiėmėte mobiliojo telefono. O jei bėgi bėgi ir net nestabteli, daug ką palieki ir pamiršti, o to pasekmės gali būti liūdnos.
– Jei jau nepavyksta išvengti gaisro, kaip iš jo greičiau išsigelbėti?
– Įvykus nelaimei, žmogus paprastai nesivadovauja protu, jį užvaldo instinktai. Noriu atkreipti dėmesį į tokias vietas, kur susirenka daug žmonių – prekybos centrai, koncertų salės. Jei juose kiltų gaisras ar kokia kita nelaimė, kiltų panika.
Visų šalių gelbėtojai iš patirties žino, jog žmonės visada bando išbėgti per ten, per kur atėjo. Tai žmogaus instinktas, tačiau reikėtų nepasiduoti panikai ir bandyti pamatyti tai, ką tikrai matome kasdien, bet nelaimės atveju to nepastebime – šalia esantį išėjimą, langą, šalia stovintį mažametį ar močiutę, kurie negali savimi pasirūpinti.
– O ką pirmiausia daryti, pastebėjus, kad gaisras kilo namuose?
– Pajutus, kad kilo gaisras, svarbiausia pasirūpinti savo bei artimųjų sveikata ir gyvybe. Reikia viską palikti ir kuo greičiau saugiai išeiti į lauką ar kitą saugią vietą, o tuomet kviesti ugniagesius.
Iš praktikos prisimenu vieną atvejį, kai trečiajame penkiaaukščio namo aukšte kilo gaisras. Visi namo gyventojai išėjo į lauką, ugniagesiai jau buvo pakeliui, bet penktajame aukšte gyvenę vyras su moterimi nusprendė grįžti į butą pasiimti dokumentų ar išjungti dujų.
Laiptinė dar nebuvo tirštai uždūminta, todėl jie užbėgo į savo butą. Kai atvyko ugniagesiai, per trečiojo aukšto duris į laiptinę jau veržėsi liepsnos. Prie duris gesinančių ugniagesių priėjo moteris ir pasakė, kad jos tėvai užbėgo į penktąjį aukštą. Išgabenę dūmais apsinuodijusią dukterį, jie užbėgo į penktąjį aukštą ir rado negyvus vyrą ir moterį. Kokia šios istorijos pamoka? Nereikia grįžti į degantį butą. Žinoma, prieš išeinant patariame uždaryti langus ir duris, nes kuo mažiau oro, tuo lėsčiau plis liepsna.
Jei gaisras kilo kaimyniniame bute, ugnis jau siautėja laiptinėje ir nėra galimybės į ją išeiti, reikia eiti į balkoną, šauktis pagalbos ir kuo aktyvesniais veiksmais pranešti apie save. Visai atvejais, reikia kuo greičiau pabėgti iš gaisro zonos.
