Jei pasiklausytume valstiečių, tai tie trys broliai plaukė visai ne į Italiją, o į Lietuvą. Ir kai jų gelda sudužo kažkur prie Melnragės, jie, nevidonai, išsigelbėjo, o išplaukę į sausumą irgi kai ką įkūrė.
Vienas – alkomafiją, kitas – vaistų mafiją, o trečiasis, jauniausias ir klastingiausias, – telemafiją.
Ir visi trys, kurstomi negerų genų bei korumpuotų interesų, ilgus metus pelnėsi iš našlaičių ašarų, kol atėjo jų bausti liaudies rūstybė. Bet mafijos gajos ir suktos būta, tad broliai nutarė nenusileisti ir kenkti valstiečių pažangai net susiriesdami.
Štai čia būtų galima dėti tašką, bet kadangi ne pirma tai, ne antra, o ir ne kokia trisdešimt penkta valdžia, susipainiojanti savo pačios sąmokslų teorijose, gal šiek tiek panagrinėkime, iš kur atsiranda toks folklorinis mąstymas.
Pirmiausia visuomenės dalijimas į savus ir svetimus yra velniškai įtaigus įrankis. Žmonėms būdinga burtis į gentis pagal įvairiausius kriterijus. O pagal baimės ir neapykantos atributus juos burti dar lengviau. Kas gali būti maloniau ir paprasčiau, nei jaustis geram vien todėl, kad kitas aure yra koks blogas? Blogas, nes kitoks, kitaip mąsto. Vadinasi, svetimas, vadinasi, mafija.
Lygiai taip pat yra žmonių, kuriems itin sunku suvokti, kad kitokiai nuomonei visiškai nebūtinas finansinis motyvas. Čia, aišku, simptomiškiausias yra sovietinių liumpenų namų valdybos susidūrimas su profesoriumi Preobraženskiu M.Bulgakovo „Šuns širdyje“. Neaiškios lyties subjektas ar subjektė reikalauja iš profesoriaus, kad tas nusipirktų galai žino kokių žurnalų badaujantiems Pavolgio benamiams paremti. Profesorius atsisako. „Skatiko gaila“, – pašaipiai konstatuoja liumpenjaunuolė. Ne, sako Preobraženskis, negaila. Tiesiog nenoriu.
Čia, aišku, sąmokslų teorijų apniktoje galvoje įvyksta trumpasis jungimas. Jos negudriame pasaulėlyje viskas daroma vien todėl, kad kas nors už tai sumokėjo. Ir pro tą informacinę blokadą niekaip neprasiskverbia elementari mintis, jog kas nors gali kitaip manyti, elgtis ir kalbėti vien todėl, kad jam taip patinka.
Ir nesvarbu, kas jam patinka, gal skaityti apie vyną nekvaršinant sau galvos, jog šios raidės sukelia priklausomybę ir kepenų cirozę, gal rinktis vaistus pagal jų pakuotę, o ne veikliosios medžiagos aktyvumą, gal žiūrėti televiziją pagal jos transliacijos raišką, o ne pagal darnų kukavimą unisonu su kalbančia valdiška galva. Tokių užsiėmimų gali būti galybė. Nes gal kam nors tai patinka.
Ne, sako sąmokslo teoretikas ir meta paskutinį, nebeatremiamą, argumentą: o kodėl mumis taip susidomėta tik dabar, kai pakrutinome klanus ir ėmėme sausinti pelkę? Sutapimas? Baikit, nemanau.
Ne, tai ne sutapimas. Tai dėsningas priežasties ir pasekmės ryšys. Kam anksčiau galėjo būti įdomus personažas, kuris, su visa pagarba atsakingam agronomo darbui, agronomavo ir vargo nematė? Savo giminėms, artimiesiems, draugams, na, gal dar vietinei florai ir faunai, prie kurios gerovės prisidėdavo kasdieniu darbu.
Bet kai šis gerbtinas specialistas tapo žmogumi, kurio balsas gali lemti naują įstatymo redakciją, pagal kurią turės gyventi ne tik vietos flora, bet ir visa šalis, natūralu, kad juo ima domėtis. Kas toks, kokios pažiūros, ką jis dar ateityje gali iškrėsti ir kaip tam pasiruošti.
Todėl atsipalaiduokite, nebeieškokite sąmokslo teorijų, o tiesiog susitaikykite su padidėjusiu dėmesiu. Kaip ir su tuo, kad dėmesio motyvai gali būti įvairiausi – smalsumas, arogancija, lojalumas, nesupratimas.
Nes kitaip baigsite kaip kitas liūdnojo veido riteris, nūnai dalijantis interviu rusiškoms televizijoms ir ten kliedintis, kaip sugrįšiąs į S.Daukanto aikštę.
