Pirmiausia telieka pripažinti, kad šimtu procentų buvo teisūs tie, kas abejojo sprendimu skirti 2017 metų Laisvės premiją vienuolei, sovietinių laikų disidentei, politinei kalinei N.Sadūnaitei.
Išvis pastaraisiais metais nesiseka šios premijos komisijai – 2015-siais Seimas, sukeldamas skandalą, balsavo prieš sprendimą apdovanoti V.Landsbergį, nors kitąmet jau naujos kadencijos parlamentarai tarsi ištaisė pirmtakų klaidą. Buvo paskirtos specialiai dvi premijos – V.Landsbergiui ir kadenciją baigusiam prezidentui V.Adamkui.
Dabar naujausiai premijai kartų prieskonį suteikė pati laureatė.
Disidentų apdovanojimas Laisvės premija, atrodo, jau buvo tapęs tradicija: pirmasis laureatas – garsus rusų disidentas, politinis kalinys S.Kovaliovas, vėliau apdovanoti A.Terleckas, S.Tamkevičius, vienas lenkų „Solidarumo“ lyderių A.Michnikas.
N.Sadūnaitės kova su sovietiniu totalitariniu režimu, jos drąsa, valia priešintis taip pat niekam nekelia abejonių: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintoja, 1987 metų Molotovo-Ribbentropo paktą pasmerkusio mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje viena rengėjų, ne kartą suimta, šešerius metus kalinta ir niekada nepalūžusi.
Vis dėlto klausantis N.Sadūnaitės kalbos atsiimant premiją, kirbėjo klausimas: ar praeities nuopelnai žmogų padaro tokiu šventu, kad net kai jis iš Seimo tribūnos skleidžia sąmokslo teorijas, telieka tik užsimerkti ir, kantriai ištvėrus sveiku protu nesuvokiamus paistalus, apsimesti, jog nieko neįvyko?
Vienas labai patriotiškas, jau kiek vyresnis už N.Sadūnaitę mokslininkas guodėsi, kad žiūrėdamas Laisvės gynėjų dienos minėjimo transliaciją per televiziją jautė gėdą dėl Lietuvos, nes tokios kalbos Seime klausęsi užsienio šalių ambasadoriai esą turėjo pasijusti tarsi būtų atsidūrę ne laisvos šalies parlamente, o beprotnamyje.
Mėginau jį raminti, kad užsieniečiai tikriausiai nieko nesuprato: neva buvo pagrobta pedofilų kamuota mergaitė, kuri dabar gal jau nužudyta, reikalaujama atskleisti, kur ji arba bent parodyti jos kapelį, barama net šalies prezidentė, šaukiamasi Viešpaties ir paskelbiamas ultimatumas, kad laureatė nešvęs Lietuvos šimtmečio, jei iki tol nesužinos, kur dingusi D.Kedytė.
Tegul užsienio diplomatai patys sprendžia N.Sadūnaitės kalbos rebusus, gal jiems įspūdį padarys tai, kad Lietuva – tokia laisva šalis, jog jos parlamente galima kalbėti, kas tik šauna į galvą, nors joje švilpautų jau ne vėjai, o siaustų tikri viesulai, ir niekas nepertraukia, netrukdo, net paploja.
Vis dėlto rūpinantis ne užsieniečiais, o lietuviais, branginančiais savo legendas, nevertėtų baksnoti į laureatės amžių ar net teisinti sugalvotos diagnozės požymiais.
Artėja Lietuvos šimtmetis, bet šuoliuojančiam Vyčiui nesiseka Lukiškių aikštėje peršokti bunkerio duobės, Pilėnų žygdarbiu suabejojo istorikai, o A.Ramanausku-Vanagu – R.Vanagaitė. Negana to, po N.Sadūnaitės kalbos dar ir disidentai jaunajai kartai gali atrodyti tik abejotinas mitas.
Beje, žlugus sovietiniam režimui, disidentai nerado sau vietos visoje posovietinėje erdvėje, net ir B.Jelcino dar palyginti demokratinėje Rusijoje – nė vienas jų neatėjo į valdžią, daugelis ištremtųjų negrįžo į tėvynę. Tik Gruzijoje savo biografija ir išsilavinimu daug kuo į T.Venclovą panašus garsaus gruzinų rašytojo sūnus Z.Gamsachurdija tapo prezidentu, bet jo nė metų netrukęs valdymas baigėsi katastrofa.
Gal iš tiesų disidentai savo prigimtimi – amžini maištininkai, žmonės negalintys pritapti nė prie vienos politinės sistemos, todėl ir liko visuomenės paraštėse.
Bet skaitant, tarkime, V.Bukovskį, sovietiniuose kalėjimuose praleidusį 12 metų ir galiausiai iškeistą į A.Pinocheto režimo kalintą Čilės komunistų partijos vadovą (prisimenant to meto juokelius, „iškeitė chuliganą į Luisą Corvalaną“), justi ne tik šio disidento drąsa, bet ir intelekto jėga.
Vėlesnės jo bėdos jau su britų teisėsauga neturėjo nieko bendra su politika, bet jis, kaip ir didžioji dalis užsienyje atsidūrusių rusų disidentų, nė negrįžo tėvynę. Daugelio jų įtaka Rusijos politikai, žinoma, išskyrus jau 1989 metais mirusį A.Sacharovą ir niekur neemigravusį S.Kovaliovą, turbūt buvo dar menkesnė nei lietuvių disidentų – nepriklausomos Lietuvos gyvenimui.
Tačiau liko knygose išsakytos idėjos, įžvalgos ir, nors šiuolaikinėje Rusijoje jos jau primirštos, disidentų poveikis rusų kultūrai neabejotinai tebėra reikšmingas.
Lietuva turi intelektu ir kūrybiškumu iki šiol žaižaruojantį disidentą T.Venclovą, kuriam dar būnant Lietuvoje, buvo populiarus posakis, kad jo tėvo poeto ir rašytojo A.Venclovos geriausias kūrinys – sūnus Tomas.
Gal dar V.Bogušis, išėjęs į Seimo tribūną, nekompromituotų kovojusių su sovietiniu režimu disidentų vardo. O jau N.Sadūnaitei geriausiai tiktų jos pačios mėgstama retorika: apsaugok mus, Viešpatie, nuo jos kalbų.
