Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Maldeikienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
- Ponia Maldeikiene, nuo liepos 1 d. įsigalioja vaiko teisių apsaugos reforma. Jūs buvote vienintelė Seimo narė, kuri, kai rugsėjį buvo balsuojama dėl reformos, susilaikėte. Kodėl?
- Aš ir tada aiškinau ir dabar galiu pakartoti tą patį. Aš nelabai tikiu tikrove, kurią kuria įstatymai. Mes šioje šalyje sukūrėme tokį politinį procesą ir politinių įstatymų kūrimo procesą, kuriame sugalvojame, kad jeigu priimsime gerą įstatymą, tai savaime jis sutvarkys tikrovę. Jeigu mes šioje šalyje turėtume tokį mokslą, kuris yra garbingas ir labai senas ir jį gerbtume – politinė ekonomija, tai mes suprastume, kad institucijos ir dalykai taip neatsiranda. Įstatymai yra dalykas, kuris įtvirtina tikrovę. Tu gali bandyti kažkokius niuansus keisti, bet negali tiesiog kurti tikrovės.
- Bet jūs sutinkate, kad tos reformos reikėjo?
- Aš nežinau. Ir tada nežinojau, labai rimtai domėjausi. Visiškai normalu, kad įstatymas, kuris buvo priimtas pernai metų vasario viduryje, kad negalima vaiko mušti, čia man irgi beveik ne įstatymas. Aš iš viso nesuprantu, kaip galima vaiką mušti, čia virš mano proto. Bet tada balsavau. Bet kai atsirado šitas įstatymas, kokia yra jo esmė: įstatymo konstrukcijoje dalis įstatymo nuostatų yra tiesiog perkelta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tiesiog parašyta, kad vaikas turi teises. O toliau įstatyme yra, kas atsitinka, kai yra kokios nors problemos. Ten yra institucinė reforma. Logika kokia: jeigu tu turi problemą su vaiko teisėmis, o tų problemų tikrai nemažai ir mes tą matome, visos tragiškos istorijos yra labai nemalonios, bet ar tos nemalonios istorijos, kurios atsitiko Kėdainiuose du kartus – vaikučiai šulinyje, berniukas, kurį vargšą užmušė, arba kur daktaras R.Kėvalas amžinai pasakoja istorijas, kad vaikai sutrankytomis smegenimis – ar jos iš tiesų dėl to, kad vaikų apsaugos sistema blogai veikia, ar jos yra todėl, kad mūsų sistemoje šeimos negauna institucinės paramos. Ar šioms šeimos trūksta kontroliuotojų, ar paslaugų, socialinių įgūdžių ir išsilavinimo.
- Nemanote, kad trūksta institucinės atsakomybės?
- Nemanau. Pirmiausia institucinės atsakomybės tada trūksta parlamentui, kuris, neskirdamas finansų, nežiūrėdamas, kiek realiai yra paroje valandų, priiminėja įstatymus. Ne paslaptis, kad mes įstatymą priimam kas 4 minutes. Apie šitą mes šnekėjom ilgiau, bet nelabai daug. Jeigu pasiimtumėte stenogramą, tą dieną įstatymas analizuotas porą valandų, kartu su kontrolierės pristatymu. Aš tą dieną ir klausiau kontrolierės: ar gali veikti įstatymas, jeigu nebus finansavimo, ar jūs esate tikri, kad jeigu darbuotojai, kurie dabar priklauso savivaldybėms, persikels į kažkokią instituciją, automatiškai taps kitos kokybės ir jau galės atpažinti dalykus? Kitas dalykas, kaip jie gali atpažinti dalykus šeimose, kurių niekas dar nesugaudė.
- Jums paaiškintų taip: dabar yra 60 atskirų savivaldybių, kiekviena savivaldybė turi atskirą vaiko teisių skyrių, kuris pavaldus tik savivaldybės administracijai, o po reformos bus vienas vaiko teisių skyrius po vienu stogu.
- Aš niekaip nesuprantu. Aš galbūt pasižymiu vienu paprastu dalyku, kuris Lietuvos politikoje skaitosi gėdingas – aš turiu sveiką protą. Yra tie patys žmonės, jie dirba. Aš po savaitės po priėmimo asmeniškai nuėjau pas ponią Žiobienę ir keletą valandų aiškinausi. Niekas nekvestionuoja, kad yra savivaldybių, kurios yra beviltiškos ir ten labai prasta padėtis. Bet taip pat niekas nekvestionuoja, kad yra tinkamų pavyzdžių. Jau seniai buvau nutarusi likus 5 mėnesiams pažiūrėti, kas vyksta. Aš skambinau, mes kalbėjomės su vaiko teisių apsaugos specialistais – labiausiai Vilniaus savivaldybėje, Kauno dokumentus perskaičiau, jie visi gi susirašinėja.
- Ką jie sako?
- Jie labai laukia metodinės paramos. Daugeliui žmonių vaiko teisės yra labai sudėtinga ta prasme, kad paprastai tai yra labai menkai apmokamas darbas, labai negarbingas – kaip mokytojo darbas apskritai, o čia vaiko teisių specialistė, reiškia, baisuoklė, kuri atbėga, paima vaikus – tie žmonės nėra saugomi, į jų gyvenimą labai lengvai kišasi vietinio ir kitokio lygio politikai. Jeigu perkeli į centrą, tik vienas dalykas. Dabar skambina ponios Šakalienės padėjėja į Vilnių ir duoda nurodymus. Natūralu, tie žmonės įsižeidžia. Jeigu ateina pasiskųsti pas kokį nors Seimo narį – įsivaizduojat, Seimo narės padėjėja leidžia sau skambinti vaiko teisių specialistams ir aiškinti, kad jie turi kitaip peržiūrėti reikalą. Bet ji juk ne teisėja, ne vaiko teisių specialistė. Tu gal kiekvieną kartą turi ilgai dirbti, tų žmonių tikrai yra labai aukštos kvalifikacijos ir jie gauna nurodymus. Ir jie sako: mes dažniausiai vykdom. Kodėl? Ir tokių istorijų pasakojo, kai kažkada garsūs žmonės sugalvojo pasiimti vaiką, įsivaikinti. Pagal taisykles jie netinka, bet tada iškelia skandalą ir nutaria jam duoti. Aš klausiau, kodėl taip daro. Jie sako: mus sumaišys su žemėm. Man keletas žmonių paliudijo, kad ministras susitikime sakė: mus spaudė žurnalistai.
- Reforma priimta dėl to, kad spaudė?
- Aš manau, kad tas įstatymas priimtas iš dalies todėl, kad visi supranta, kad kažkaip neveikia sistema, bet vietoj to, kad aiškintis, kodėl ji neveikia, jie surado kaltą. Atseit blogai susodinti atstovai. Dabar tuos pačius žmones perkeliant centralizavimui, jie staiga pradės gerai veikti? Ko tie žmonės labiausiai nori – metodinės paramos ir daug mokymų.
- Kaip atrodytų metodinė parama? Kaip atpažinti smurtą?
- Aš nesu vaiko teisių specialistai. Jūs šnekate su politike. Jei man sakė: mums reikia mokymų. Dažniausiai, kiek aš suprantu, ne tiek, kaip atpažinti smurtą, bet kaip kartais spręsti konfliktus. Įsivaizduojate, kas yra vaiko problema? Vaiko problema yra iš karto labai daug institucijų – vaiko teisių apsauga, socialinis darbuotojas, gali būti policija, natūraliai tai yra medikai, mokykla, savivaldybė, savivaldybės administracija. Tu turi 15 kamuoliukų, kurie visi vienu metu turi judėti. Prie viso to, dar atsimušti nuo žmonių, kurie procese nedalyvauja, bet turi nuomonę, nes vakar laikraštyje skaitė, arba kas nors „Facebook“ pasakė. Jie iš tikrųjų jaučiasi psichologinėje įtampoje. Keletą kartų man buvo pasakyta tokia frazė ir aš ją suprantu: mums patiems reikia psichologinės paramos, kad mes dirbtume su psichologais. Jie irgi turėtų gauti paramą, bet mes šioje šalyje įsivaizduojam, kad jeigu surašysime įstatymą, tai automatiškai sistema pradės veikti. Ne. Jai reikia ir finansavimo, ir nepervargusių žmonių.
- Jūsų manymu, finansavimo per mažai? Kalbama apie 5,5 mln. eurų, pradžioje buvo 8 mln. eurų.
- Pradžioje buvo 8,5 mln., po to pasakė 8 mln., po pasakė, kad yra skirta apie 6 mln., 5 mln. dar net negirdėjau. Tačiau kai svarstėme biudžetą dar kartą klausiau, ir Biudžeto ir finansų komitete man pasakė: čia dalykai padalinti į eilutes. Šiaip mūsų politikai apskritai gauna netinkamą biudžetą, taip niekas biudžeto politikams nepateikia, ten pusė Seimo salės skaičių neatpažįsta, o jiems dar paaiškinti, tai ten išvis kosmosas. Tada tarsi tai, kad tu kėdes perstumdai ir atsiranda centras, beje, pati Žiobienė daug kartų kartojo, kad tai turėtų būti Vyriausybės pavaldumo daiktas, o ne prie SADM. Bet užkišo vienai ministerijai, kuri Lietuvoje yra paniekos ministerija. Jeigu liks pinigų – tai koks nors eilinis Šapoka gal duos. Bet ne taip funkcionuoja sistemos. Bet kur tame įstatyme vaikas? Jis baigiasi ties 3 puslapiu. O toliau įsijungia institucijų perskirstymas ir kontrolės sistema. Ne paramos šeimai sistema, nes vaikai kartais, ir tą liudija psichologai, su kuriais kalbėjau, turi nuoskaudų tėvams, bet jie nenori iš tų namų būti išimti. Kai prasideda situacijos aiškinimasis, kartais labai sunku nustatyti, ar vaiką turi palikti, ar išimti, ar tėvai neturi socialinių įgūdžių ir jiems reikia padėti. Kartais reikia padėti tiesiogiai – ateiti ir pabūti toje šeimoje. Kaip buvo televizijos laida – ateina į namus auklė ir padeda susitvarkyti, kas su tuo vaiku vyksta. O čia įstatyme akcentuojami kontrolės mechanizmai. Atsiranda grupelės, kurios, lyg pagal įstatymą, visiškai neaišku, kaip veikia. Ir kai darbuotojai klausia, kaip veiks, jiems sako: ką nors sugalvosime. Juos tikrins, ar gerai dirba vaiko teisių apsaugos specialistai. Jūs norite, kad dar atsirastų grupė, kuri patikrintų, ar gerai laidą vedate? Man asmeniškai, kaip mokytojai, keletą kartų yra pamokas tikrinę, tai man labai patinka, kada tikrina aukšto lygio specialistai ir pasako, kad kažką galima taip ir taip padaryti. Bet dažniausiai tikrina šiaip kas.
- Jūsų manymu, gali būti piktnaudžiavimų, ieškoma atpirkimo ožių?
- Čia ne piktnaudžiavimas, čia mūsų mąstymas Lietuvoje toks: žmones reikia bausti, o kai tu juos nubausi ir uždrausi, jie gerai funkcionuos. Ne, žmonės taip nefunkcionuoja. Yra toks mokslas – politekonomija. Politekonomija yra apie papročius, institucijas, tarpusavio sudėtingus ryšius tarp mūsų, mūsų supratimą. Pavyzdžiu, mūsų supratimas: vaiką už sienos muša ir girdi, kad vaiką muša – mes nesakysime. Dabar aš bijau, mes priešingai sakysime. Labai negražus žodis, bet pasidarė tarsi populiaru ar madinga, dabar jau reikia įžvelgti visur. Daugelis Lietuvos šeimų yra persidirbę, kad suvestų galus su galais, pervargę, propaguojamos labai neaiškios šeimos vertybės. Iš vienos pusės šeimoms sakoma, kad turite labai daug dirbti, kad užsidirbtumėte, net nebūtumėte turtingi, ir iš kitos pusės sakoma: tu turi vaiką savo prižiūrėti. Arba dar juokingiau sakoma: tėvelis turi būti tas, kuris išlaiko, o mamytė vaikučiu užsiima. Mes kuriame iš visiškai skirtingų amžių sistemą į vieną gabalą. Dar neugdome vaikų, neaiškiname mokykloje, kaip funkcionuoja šeima, kaip susitvarkyti pinigus. Ir va šiai šeimai ateina kontrolė ir pasako: va čia kažkaip bus. Ką mes darome: mes pasiimame kažkokių kitų šalių, kurios turi visiškai kitokius finansavimo mechanizmus, kito lygio specialistus, santykius su tuo specialistu, sistemą, perkeliame į Lietuvą ir įsivaizduojam, kad ji veiks, nepadedant finansuoti.
- Iki reformos įsigaliojimo liko 5 mėnesiai. Gal jūs turite pasiūlymų?
- Mano pasiūlymas – kad būtų surasti žmonės, kurie šiuo metu vadovauja, tos dvi paskirtos moterys, to lygio specialistai, kurie gebėtų, nuvažiavę į tas vietas, žmonėms papasakoti realius dalykus. Dabar tos nuvažiavusios moterys sako: jūs patys geriau žinote, susikurkite taisykles, jums pagal jas reikės gyventi. Čia yra nerimta. Šitą man irgi liudijo ne kartą. Turi būti top specialistai. 5 mėnesiai nėra daug, bet nėra ir mažai, jeigu bus pradėta šnekėti su tais žmonėmis, kurie dirba, ko jiems trūksta. Kaunas sako paprastą dalyką: koordinatorių ir viešųjų ryšių specialistų kiekvienoje atsiranda vietoje, bet mes neturime vairuotojo, jis nenumatytas. O kaip nuvažiuoti į kaimą kokioms nors dviem moterims? Sako: viena moka vairuoti. O jeigu nė viena nemoka? Ir iš karto – moteris, o ten gali būti labai pavojingos situacijos. 5-6 girti žmonės, paklaikę ir tos vargšės moterys. Pradėkime su pagarba žiūrėti į žmones, kurie dirba. Duokime jiems paramos, pradėkime tą darbą gerbti ir atlyginimais. Aš klausiau, kaip jie skaičiavo pinigus: tai pasižiūrėjom, kiek buvo. Ką jūs pasižiūrėjote? Jūs norite ten profesionalių psichologų – jie kainuoja.
- Viskas kainuoja, kur tik pirštu besi.
- Taip, o mes kuriame sistemą ir tada išaiškėja, kad padarėme naują įstatymą. Tai kaip jį padarėte: žmogiškųjų išteklių nesutvarkėte, apmokymų nepadarote. Aš nežinau, kiek Lietuvoje yra rimtų psichologų, bet yra. Toliau sistemoje – kas, kur, su kuo eis? Dabar yra net ir toks labai keistas dalykas: kai vaikutį paima, nutaria, kad blogai, dokumentą turi pasirašyti savivaldybės administracijos direktorius. Bet jeigu po to išaiškės, kad vaikutis buvo paimtas neteisingai, jis liks kaltas. Dėl ko jis liks kaltas? Jis ne tas, kuris sprendimą priėmė, jis tik pasirašė. Čia yra visiški nesusijungimai. Įstatymas pagamintas tep, lep. Kaip ir 90 proc. mūsų įstatymų. O dabar ant šito dės lopukus. Tai gal tiesiog reikėjo pačiose prasčiausiose savivaldybėse, kur mato, kad tikrai blogai, daryti pilotinius projektus.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
