– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Vilniuje, Žvėryne, visai netoli Seimo. Kažkaip keistai gyvenimas sukasi aplink Seimą. Mokytis pradėjau 15-oje vidurinėje mokykloje, bet baigiau 23-ąją. Mano gimtasis namas dabar stovi tiesiai prieš Estijos ambasadą.
Šeimoje esame septyni vaikai, aš – vyriausias. Dar yra mano seserys Birutė ir Dalia, kurios irgi gimė Žvėryne. Vėliau persikėlėme į Taurakalnį ir ten gimė likę keturi – Gintaras, Daiva, Artūras ir Jūratė.
Mama buvo mokytoja, tėvas buvo inžinierius. Kai aš gimiau, jie dar mokėsi universitete.
Buvome gana išskirtinė šeima, nes daugiavaikių šeimų nelabai buvo. Buvo sunkmetis. Nors gyvenome tikrai sunkiai, ne visada buvo ir ką pavalgyti, tačiau savo vaikystę prisimenu gana romantiškai.
– Koks jūsų ryškiausias, maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Prisiminimų yra labai daug, bet vienas - itin ryškus. Aš visada mėgau žaisti futbolą. Kadangi gerai žaidžiau, buvau šioks toks lyderis, o tėtis labai norėjo, kad būčiau futbolininkas. Siuntė mane į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokyklą ir labai norėjo, kad žaisčiau Vilniaus „Žalgirio“ komandoje.
Kai žaisdavo šios komandos profesionalai, mes, futbolo mokyklos auklėtiniai, padavinėdavome kamuolius. Ne visi galėdavo tai daryti, reikėdavo gerai treniruotis, kad galėtum. Kartais mums leisdavo per pertrauką 15 minučių sužaisti.
Man buvo gal 14 metų, buvo gal 1965-ieji, Vilniaus „Žalgiris“ žaidė, berods, su Donecko „Šachtar“, ir aš pasakiau tėvui, kad mes per pertrauką žaisime. Jis labai apsidžiaugė, kad pamatys pirmą kartą mane žaidžiant „Žalgirio“ stadiono pagrindinėje aikštėje, nes iki tol mes žaisdavome vadinamame marakane. Tiesą sakant, futbolo enciklopedijoje apie mane yra straipsnis „Nuo marakano iki premjero“.
Taigi mes turėjome progą 15 minučių pažaisti pagrindinėje aikštėje. Tėvas buvo atėjęs su draugais, su Pauliumi Širviu, kuris buvo didelis futbolo sirgalius. Nebepamenu, su kokia komanda žaidėme. Tačiau prisimenu, kad man pavyko uždirbti 11-os metrų baudinį. Aš žaidžiau saugu, buvau išsiveržęs į baudos aikštelę, mane pasivijo gynėjas, kirto per kojas ir teisėjas skyrė 11-os metrų baudinys. Jį mušiau ne aš, kažkas kitas, bet mes laimėjome. Tai labai ryškus prisiminimas.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Joninės. Mūsų giminėje daug Jonų: senelis iš tėvo pusės Jonas, mama Janina, žentas Jonas. Be to, Joninės dar labai svarbios, nes tuo metu yra proga žvejoti naktį, nes būna šviesios naktys.
Aš daugiausia žvejoju su spiningu. Paprastai būna, kad kur nors atšvenčiame Jonines, tada aš pasiimu spiningą ir kai visi nueina miegoti, nueinu ir pabandau pažvejoti. Kartais ir ką nors pagaunu.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Aišku, Vilnius yra unikalus miestas. Pačiam sunku nuspręsti, bet aš matau, kad daugeliui mūsų užsienio svečių išskirtinė vieta vis dėlto yra Galvės ežeras su Trakų pilimi bei Užutrakio dvaru.
Tai palieka didelį įspūdį daugeliui mūsų kolegų politikų iš kitų šalių. Jie visi sako, kad tai yra išskirtinė vieta Europoje. Ir aš galvoju, kad tai yra viena gražiausių vietų. O Užutrakio dvare ir Trakų pilyje dirbau restauratoriumi.
Kai mes pirmininkavome Europos Tarybai, aš visiems Europos reikalų komitetų pirmininkams suorganizavau priėmimą Užtrakio dvare. Buvo labai geras oras ir jiems tas vaizdas buvo nuostabus.
– Geriausias Lietuvos miestas yra...
– Negaliu atsisakyti savo subjektyvumo. Nors Kaunas taip pat ypatingas. Mano tėvai kilę iš ten. Kaune, Šančiuose praleidau visas vasaras, jie man taip pat labai artimi. Kaunas turi savo labai gražių, ypatingų vietų, bet man vis tiek geriausias yra Vilnius.
Vilniaus Senamiestis labai didelis, net ir palyginus su daugeliu kitų Europos miestų. Jis ypatingas, neaukštas, romantiškas, mistiškas.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorinis veikėjas?
– Vytautas Didysis. Daug istorikai turi faktų apie jį, bet manau, kad tai yra labiau romantizuota figūra, kaip genialus karvedys, politikas. Bet gal ir gerai, kad ne viską žinome apie jį, tad galime pridėti jam savo bruožų.
Kaip tauta, mes norime, kad mūsų vadai, karaliai būtų labai išmintingi, geri politikai ir visa tai yra sudėta į Vytautą Didįjį. Be to, visada lengviau kalbėti apie tuos veikėjus, kurie yra labiau nuo mūsų nutolę laike.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Tegul mano žmona nesupyksta, bet su Kristina Sabaliauskaite. Vien tik todėl, kad ji rašo apie Vilnių, daug žino apie jo istoriją. Jos knygose daug visokių istorijų, asociacijų, nuotrupų, kurių aš nežinau ir kurių pasisėmiau iš „Silva Rerum“.
„Silva Rerum“ yra romanas apie Vilnių. Romanuose dažniausiai veikėjai yra žmonės, bet čia pagrindinis veikėjas yra Vilnius. Manau, kad ji labai daug žino apie tai, būtų įdomi pašnekovė.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Aš turėjau garbės mokytis vienoje mokykloje su Vytautu Kernagiu. Vienerius metus net ir toje pačioje klasėje. Jo grupė tuo metu buvo labai populiari, šokiai buvo pagrindinis dalykas. V.Kernagio dainos man yra labai artimos.
Vykome su juo į JAV, kur įtikinėjome mūsų tautiečius, kad jie pritartų Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.
Tačiau aš esu klasikinės muzikos mėgėjas, išaugęs operos name. Senasis operos teatras buvo J.Basanavičiaus gatvėje. Girdėdavome šeštadieniais Vytautą Mažeiką.
Ir aišku, labai susidomėjau džiazu. Jeigu reiktų rinktis, sakyčiau, Vladimiro Čekasino, Vladimiro Tarasavo ir Viačeslavo Ganelino trio. Manau, kad kažkuria prasme jiems nepasisekė, kad kai jie grojo, tai nebuvo laisva Lietuva, nes jie buvo pasaulinio lygio grupė.
Iki šiol turiu jų plokšteles. Tai buvo tokia sudėtinga muzika, kad jei turėjai prastesnį grotuvą, galvutė tiesiog šokinėdavo.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Labai lengva atsakyti. Kadangi žaidžiu tenisą, man labiausiai patinka „Audimo“ prekės – kojinės, marškinėliai – viskas. Jie ištobulino savo produkciją, turiu jų gamintas olimpines uniformas. Jie gamino labai geras, labai tinkamas tenisui kojines.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Bulviniai blynai. Mūsų šeima didelė, sunkiai gyveno, tad pagrindinis dalykas buvo bulvės. Pirkdavo po kelis maišus, laikydavo rūsy. Viskas buvo iš bulvių – cepelinai, blynai, keptos bulvės, net ir į pienišką sriubą dėdavo bulvinius kleckiukus.
Mama darbe turėdavo būti 7 val. ryte, tai ji dar prieš darbą paruošdavo tešlą ir seserys ar cepelinus, ar bulvinius blynus darydavo. Nežinau, kaip ji spėdavo, labai anksti keldavosi. Tad pusryčiams kartais būdavo bulviniai blynai ir gal dėl to jie yra mano mėgstamiausi.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Lietuvių kalbos grožį gali suprasti tik tada, kai moki kelias užsienio kalbas. Aš moku anglų ir rusų kalbas. Man patys gražiausi lietuviški žodžiai yra hidronimai: Nemunas, Merkys, Žeimena, Dubysa, Šventoji, Šančia, Neris, Vokė, kuri skamba kaip nelietuviškas žodžiai. Jie autentiški, nuo jų kilę miestų pavadinimai.
– Kokia lietuviška patarlė ar pasakymas jums patinka labiausiai?
– Nei žvyno, nei uodegos. Linkime to žvejams. Jiems geriau nesutikti žmogaus, kuris palinkės sėkmingos žvejybos. Jei sutiksite Gediminą Kirkilą ir jo draugus, nieku gyvu nelinkėkite geros žvejybos, nes teks spjaudytis ir keiktis mintyse. Sakykite – nei žvyno, nei uodegos.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Lietuviai yra draugiški žmonės, tą gali palyginti būdamas kitur. Užsispyrimas. Net neįsivaizduojame, kad žemaičiai būtų neužsispyrę. Ir manau, kad reikia išskirti darbštumą. Net ir Sibire rusai stebėjosi lietuvių darbštumu.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– Tai mano gimtinė, mano sesės, broliai, vaikai, žmona. Mes taip auklėti. Net nebuvo klausimo, ar gali nemylėti savo tėvynės. Tai savaime suprantama, ateina su motinos pienu, kad turi mylėti Lietuvą.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Pirmiausia turime galvoti, kaip išsaugoti savo žemę. Tai rimtas geopolitinis iššūkis. Taip pat saugumo. Nors šimtmetį pasitinkame saugesni, nei buvo kada nors istorijoje. Niekada nebuvome tokiuose stipriuose aljansuose.
Aišku, suprantu, kad sunku, bet reikia daugiau vaikų. Kodėl mes apsiribojame vienu ar dviem? Reikia didelių šeimų. Mano tėvas sakydavo: „Baikite politikuoti, gimdykite vaikus.“ Turėkime didesnes šeimas.
