– Kaip kilo šios akcijos idėja ir kaip ji vyks? – „Lietuvos rytas“ paklausė Kovo 11-osios Akto signataro Mečio Laurinkaus. Jis akciją „Uždek žvakutę ant savanorio kapo“ organizuoja kartu su žurnalistu Virginijumi Savukynu.
– Tai akcija, skirta šiems jubiliejiniams metams. Žinoma, savanoriai ir jų kapai įvairiomis iškilmingomis progomis visada prisimenami. Tačiau tai daugiau pavienių savivaldybių ar jų gyventojų iniciatyvos.
Vienur patvarko jų kapus, kitur dar kokį gražų renginį suorganizuoja, sukviečia vietos mokinius.
O mums norėjosi, kad šiemet savanorių pagerbimas apimtų visą Lietuvą. Kalbuosi su visomis savivaldybėmis. Vienos jų šią akciją surengs Vasario 16-ają, kitos – dieną anksčiau ar vėliau. Tai ne taip jau svarbu.
Tarkime, Vilniuje organizacinių darbų ėmėsi Karininkų ramovėje esančios organizacijos. Lukiškių aikštėje bus įkasta speciali kapsulė su šimtu įvairių daiktų, priklausiusių savanoriams, savotiškų relikvijų.
– Akcija prasidės ir baigsis. Ar negalvojate ir apie platesnio pobūdžio, tęstinius dalykus?
– Žinoma. Pirmiausia rūpi, kad pagaliau būtų sudaryti visų savanorių sąrašai. Entuziastai jau yra surinkę ir publikavę įvairiausios medžiagos. Antai daugiau nei 10 tūkst. savanorių sąrašą yra sudaręs istorikas Ričardas Čepas, jį išleido „Versmės“ leidykla.
O Eugenijus Ivaškevičius yra sudaręs kapinių sąrašus ir žemėlapius, juose pažymėta, kur palaidoti ne tik Lietuvos savanoriai, bet ir partizanai, šauliai.
Tačiau tuose sąrašuose dar nėra maždaug trečdalio visų savanorių. Kovų už nepriklausomybę pabaigoje jų buvo apie 20 tūkstančių.
Pradėjus vos nuo šimtinės jų gretos augo labai greitai. Prieš bolševikus stojo apie 6 tūkst. savanorių, o po to, kai lenkai užėmė Vilnių ir kilo didžiulis lietuvių pasipiktinimas, jų skaičius išaugo kone dvigubai.
Po to, kai laimėjo mūšį prie Giedraičių, savanoriai galėjo eiti toliau ir gal net Vilniuje būtų įvedę tvarką, tik Tautų Sąjunga greitai viską nuslopino.
Taigi tai buvo įspūdingas ir labai konkretus staigaus, nedirbtinio, sąmoningo, labai autentiško patriotizmo proveržis. Todėl ir norėtųsi tai kuo prasmingiau įamžinti.
– Atrodo, tai labiausiai rūpi pavieniams entuziastams ar visuomeninėms organizacijoms. O kaip dėl valstybės paramos?
– Viena vertus, žmonių aktyvumas džiugina. Tai parodo, kad Lietuvos visuomenė nėra jau tokia kiaurai vartotojiška, niekuo nesidominti, išskyrus kainas, pramogas ar malonumus maljorkose.
Taip pat matome, jog Lietuvos istorija rūpi ne vien kažkokiems senoliams, kaip kartais mėgstama sakyti.
Kita vertus, aišku, norėtųsi, kad tai nebūtų vien tik savilaidinis, partizaninis entuziazmas. Norėtųsi matyti ir nuoseklias valstybės pastangas, kad savanoriai užimtų deramą vietą mūsų visų istorinėje atmintyje bei savimonėje.
Ypač tai svarbu dabartiniame kontekste. Čia galėtų aktyviau dalyvauti, pavyzdžiui, Kultūros ministerija – rūpintis, kad įvairūs renginiai iškilmingomis progomis turėtų ir atitinkamą politinį krūvį, o ne būtų vien tautinių šokių, žaidimų ar mūsų savitos virtuvės demonstravimas.
Simboliška ir iškalbinga tai, jog dabar vos 700 kilometrų nuo Lietuvos, Ukrainoje, formuojasi nauja nacionalinė valstybė ir jos nacija, o kariai savanoriai ten atlieka esminį vaidmenį.
Tokie dalykai taip pat mums turi rūpėti – ne vien kalafiorų kainos.
– Dabar valstybė tarsi aktyviau ėmėsi patriotinės savimonės žadinimo, į šios politikos centrą stoja pokario partizanai.
Kokią vietą čia turėtų užimti savanoriai, kurie tradicinėje lietuviškojoje istorinėje atmintyje iki šiol buvo padėti tarsi į tolimą stalčiuką?
– Taip, savanoriai visą laiką buvo tarsi gilioje nišoje. Apie sovietinius laikus aš net nekalbu – tuomet mums tiesiog kalė į galvas, kad tie žmonės ėmė į rankas ginklą tik už užmokestį, žemę, įvairias privilegijas. Jeigu apskritai apie tai buvo kalbama.
Po nepriklausomybės atkūrimo ši tema, žinoma, tapo aktuali, tačiau taip ir liko labiau istoriniu reliktu, užrašu istorijoje – esą nuo jų prasidėjo kariuomenės kūrimas.
Bet iš tiesų savanoriai – ne tik pradžia, bet ir esminė grandis, reiškinys, rodantis, kad lietuviškasis patriotizmas nėra vien kultūros, bet ir karybos, karo suformuotas.
Savanoriai – toje pačioje gretoje kaip ir pokario partizanai. Dažnu atveju savanoriai buvo tarp aukščiausių partizanų vadų. Gimę XIX amžiaus pabaigoje, dalyvavę kovose už valstybės įtvirtinimą, jie net pasitraukę į civilinį gyvenimą išlaikė tą pačią dvasią, kuri ne vieną jų išvedė į mišką po Antrojo pasaulinio karo.
187
Tiek Lietuvos kapinių yra 1918–1920 metų savanorių kapai.
