Štai, kad ir vienas iš svarbiausių, o gal net ir pats svarbiausias Lietuvai užsienio politikos klausimas – ar ką tik metukų jubiliejų atšventęs JAV prezidentas D.Trumpas yra prorusiškas ir Kremliaus režimui palankus veikėjas, ar priešingai – toks vanagas, kuris ne tik nenuolaidžiaus Kremliaus šeimininkui V.Putinui, bet taip primins jam uodegą, kad visiems bus saldu?
Dėl to yra žūtbūtinai susirėmusios dvi idėjinės paprastų piliečių, ekspertų ir politikų stovyklos. Viena – toji, kurią sąlyginai galima vadinti liberaliąja, ir kuri kartais net teigia, jog V.Putinas įgijo Baltuosiuose rūmuose savo agentą.
Kita stovykla – link ultrakonservatyvios dešinės linkstanti antiliberalioji, kuri kategoriškai teigia, jog tik D.Trumpas gali visą pasaulį išgelbėti nuo Rusijos grėsmės, kaip ir apskritai atkurti JAV tvirtybę bei dominavimą pasaulyje ir Vakarų bendrijoje, kartu išgebstint ir pačius Vakarus.
Būtent į tai buvo apeliuojama ir su žemėmis maišant oficialiojo Vilniaus sprendimą paremti Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kursą, kai Jungtinėse Tautose buvo nubalsuota prieš D.Trumpo sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.
Plika akimi matyti, kad D.Trumpas, JAV ir Vakarai šiuose ginčuose yra tik priemonė kiekvienai iš pusių išrėkti ir iššauti savo ideologines pozicijas, o pagrindinis orientyras – ta radikalaus dešiniojo populizmo linija, kuriai ir atstovauja šis veikėjas.
Aišku, naudojama ir konkretesnio pobūdžio argumentacija.
Pagrindiniai pirmosios pusės argumentai – gausūs D.Trumpo asmeniniai reveransai V.Putinui prezidento rinkimų metu ir po jų, žalia šviesa Rusijai Sirijoje ir galbūt net šešėlinis sandoris, leidžiant rusams nušluoti nuo žemės paviršiaus Alepą, vis gilėjanti ir vis painesnė galimos Rusijos pagalbos D.Trumpui kovoje dėl prezidento posto istorija.
Antroji pusė teigia, jog visa tai – niekai ir tuščios kalbos, o reikia žiūrėti į tikrovę. Ta tikrovė esą liudija, jog karinis ir politinis JAV aktyvumas Europoje Rusijos kryptimi neregėtai išaugo, kertinius diplomatinius postus šiame fronte užima aršiausi Respublikonų partijos vanagai, o ant Rusijos režimo pilasi viena už kitą sunkesnės ir aštresnės JAV sankcijos.
Taigi, kol „ištęžusi“ Europa vis trypčioja Kremliaus šešėlyje, vienintelė ir tikroji Lietuvos viltis, į kurią mes turime žūtbūt kabintis – Vašingtonas bei jo administracija.
Tai, jog baimės dėl D.Trumpo prorusiškumo išsisklaidė ar net buvo nepagrįstos, yra samprotavęs ir Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, kuris aiškino, jog dabartinė JAV administracija ir „D.Trumpo aplinka“ Lietuvai yra žymiai geresnės, nei kitos buvusiosios.
Bėda ta, kad tiek pati klausimo formuluotė, tiek vyraujantys atsakymai į jį pernelyg paprastai apibrėžia tą raganos siūlų kamuolį bei laukines džiungles, kurios vadinamos „Vašingtonu“, „administracija“ ar tiesiog „Amerika“.
Visi pirmieji D.Trumpo prezidentavimo metai – tai nuolatinė bei žūtbūtinė įvairių grupuočių ir net atskirų asmenų kova Baltuosiuose rūmuose, Kongrese, specialiosiose tarnybose bei teisėsaugoje, žiniasklaidoje, pagaliau, aplink visas šias institucijas.
Bene ryškiausioji ir svarbiausioji iš tų daugybės frontų linijų – grumtynės tarp D.Trumpo bei artimiausios jo aplinkos su šeimos nariais ir Respublikonų partijos elito, kontroliuojančio Kongresą.
D.Trumpas ir jo šeimos nariai, „naujajai dešinei“ atstovaujantys „revoliucijos prieš Vašingtono elitą“ atstovai, respublikonų elitas parlamente bei partijos viršūnėse ir su juo susiję buvę bei esami kariškiai prezidento administracijoje – tai tik keletas grupuočių ir šiame fronte.
Užsienio politika, suprantama, yra viena iš tų grumtynių aikštelių. Iki šiol išties atrodė, jog D.Trumpas čia pralaimėjo sausai ir beviltiškai – ypač Rusijos fronte, kuriame tikrai regime tradiciškai griežtos respublikoniškos politikos ir jos atstovų sugrįžimą.
Galimų to priežasčių – net kelios. Viena, toks daiktas, kaip užsienio politika, D.Trumpui apskritai ne itin įdomus bei reikšmingas. Antra, čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, lemiamą žodį ir galią turi ne vykdomosios valdžios atstovas prezidentas, o parlamentas, kuris tą galią ir nuolatos demonstruoja.
Pagaliau, trečia, bet koks D.Trumpo mėginimas švelninti rusiškosios politikos kursą automatiškai reikštų kozirį į rankas visiems jo priešams, pasibalnojusiems ir vis tebevykstantį jo komandos ryšių su Rusija tyrimą.
Kita vertus, visuomet buvo akivaizdu, kad D.Trumpo atsitraukimas šiame fronte – tik laikinas dalykas ir jis sieks atsirevanšuoti bet kokia palankesne proga. Tiek dėl ambicijų bei noro atgauti įtaką, tiek dėl to, jog, matyt, išties galvoja, jog vis dar gali „pragmatiškai“ bendrauti su Kremliumi.
Tai paliudijo ir sankcijų Rusijai istorija, kurios vieną iš svarbiausių posūkių regėjome šią savaitę.
Vasarą D.Trumpas pro sukąstus dantis bei niurgzdamas apie konstitucijos pažeidimus, kėsinantis į prezidento kompetenciją, pasirašė parlamente triuškinamai priimtą įstatymą, numatantį iki šiol neregėtai grėsmingas sankcijas Rusijai.
Be iš karto įvedamų ribojimų, vyriausybė turėjo sudaryti su režimu susijusių įmonių bei bendrovių ir fizinių asmenų sąrašus. Buvo skelbiama, jog tie sąrašai – pasirengimas dar vienai tikslinių finansinių sankcijų bangai.
Reikalas atrodė išties rimtai. Juk Rusijos pinigai ir resursai, išvagiami valdančiosios režimo viršūnėlės ir po to išplukdomi į Vakarus abipus Atlanto tam, kad būtų išplauti – Kremliaus diktatūros oras, kūnas ir kraujas. Kuo nuoseklesnis šios kraujotakos spaudimas bei arterijų kapojimas – pats efektyviausias visos diktatūros smaugimo ir destabilizavimo būdas.
Įmonių sąrašas buvo paskelbtas rudenį, o štai fizinių asmenų sąrašas, kuris ir kėlė daugiausiai intrigos bei įtampos – laikrodžiams kone mušant paskutiniąsias nustatyto termino minutes.
Nieko keista, kad nusivylimo atodūsių negalėjo nuslėpti net didžiausi entuziastai, iš anksto džiūgavę ir trimitavę apie esą neregėtą paniką ir desperaciją visuose Maskvos bokštuose.
Sąraše tiesiog surašyti dauguma bent kiek svarbesnių Rusijos politikų bei valdžios struktūrų atstovų ir turtingiausieji rusai. Pastarieji greičiausiai tiesiog nukopijuoti iš žurnalo „Forbes“ kasmet skelbiamų sąrašų, o ne surašyti pagal žadėtus kriterijus – svorį bei vaidmenį režime, turtėjant jo pagalba ir plaunant pinigus Vakaruose.
Kita vertus, sąraše nėra ne tik paties V.Putino, bet ir daugelio kitų veikėjų, apie kurių svarbą režimo hierarchijoje žinoma net ir viešai.
Negana to, kai kurie ekspertai, dalyvavę rengiant šį sąrašą, viešai pareiškė, jog jis paskutinę minutę buvo paslapčia ir nežinomos valdiškos rankos suklastotas.
Baltieji rūmai iš karto pareiškė, jog pats asmenų įrašymas į šį sąrašą nereiškia, kad jiems bus taikomos sankcijos, nes tų sankcijų esą ir nereikia – užtenka jau įvestųjų. Tiesa, vėliau Valstybės departamentas paskelbė, kad tos sankcijos kada nors gali būti įvestos, be to, priminė, jog prie viešo sąrašo pridėti ir slapti dokumentai.
Tačiau vyšnaite ant torto tapo taip pat šiomis dienomis paskelbtos žinios, kad Vašingtone lankėsi ir akis į akį su savo kolegomis susitiko visų svarbiausiųjų Rusijos žvalgybų vadovai. Vienas iš jų – Išorinės žvalgybos tarnybos vadovas S.Naryškinas.
Šiam vienam iš artimiausių V.Putino aplinkos žmonių jau anksčiau uždrausta atvykti į JAV, tačiau šiam vizitui JAV valdžia pritaikė specialią „išimtį“. Kaip paskelbė amerikiečiai, kartodami ir seną D.Trumpo mantrą – bendradarbiavimas kovoje su terorizmu yra aukščiau visko.
O Kremliaus viršūnėlių strategija ir taktika, kurią regėjome dabar bei regime ir visus pastaruosius metus – kol kas tikrai išmintinga. Jie nuolatos tūpčioja prieš D.Trumpą, aiškindami, kad visas blogis ir „provokacijos“ yra būtent „senojo“ politinio Vašingtono elito ir D.Trumpo priešų išmislai. Nežinia, kiek tokie mėginimai manipuliuoti išties sėkmingi, tačiau tai, kad jie gudrūs – neabejotina.
Ką gi, akivaizdu, kad D.Trumpas pasinaudojo proga bent iš dalies atsirevanšuoti politiniam Vašingtono elitui. Kartu tai priminė, kokia nepastovi ir greitai besikeičianti padėtis šiuo metu kunkuliuoja svarbiausioje demokratinio pasaulio sostinėje.
O, šioji padėtis, kartais balansuojanti ant chaoso ribos, kaip tik ir yra naudingiausias bei maloniausias dalykas viso pasaulio diktatūroms, taip pat – ir Rusijai.
Tiesa, dabar lyg ir galima diagnozuoti kažką panašaus į paliaubas tarp D.Trumpo bei jo aplinkos ir partijos, kuriai jis formaliai atstovauja, elito.
Viena vertus, pats prezidentas kadriniu požiūriu per šiuos metus smarkiai nukraujavo, atidavė ar buvo priverstas atiduoti net ir kai kurias svarbiausias saviškių galvas.
Bene iškalbingiausia – pagrindinio D.Trumpo „Judėjimo“ ideologo, „naujosios“ kraštutinės dešinės apaštalo ir buvusio vyriausiojo prezidento stratego S.Bannono istorija. Išstumtas iš Baltųjų rūmų jis toliau rezgė karą prieš respublikonų viršūnėles partijos pirminiuose rinkimuose ir rinkimuose į atsilaisvinusias parlamento vietas, tačiau per jį respublikonai patyrė keletą itin skaudžių ir žeminamų pralaimėjimų.
O S.Bannono vieši niekinami pasisakymai apie D.Trumpo šeimos narius virto galutine jo ekskomunikacija, kuri, panašu, galutinai palaidojo jo karjerą.
Tačiau respublikonai ir toliau neturi nieko kito ir geresnio, nei D.Trumpas su savo vis dar apie jį susitelkusiu rinkėjų branduoliu.
Svarbiausias veiksnys, spaudžiančias abi puses dabar laikytis kartu, nepaisant lokalinių susirėmimų – artėjantys šio rudens rinkimai į abu parlamento rūmus – Atstovų rūmus ir Senatą. Pagrįsta baimė, kad jų metu demokratai, nors vis dar yra pakrikę ir dezorientuoti, gali perimti bent vieną ar net abu rūmus ir yra dabartinių paliaubų pagrindas.
Tačiau kas bus po tų rinkimų, kurių metu visoms svarbiausioms galvoms anapus Atlanto pirmiausia rūpės tikrai ne užsienio politika – nežinia, ypač, jei švytuoklė išties bent iš dalies grįš į demokratų pusę.
Taigi, būtent šiuos amerikietiškus kalnelius visą laiką reikia turėti omenyje tokioms šalims, kaip Lietuva. Jų strateginis siekis – ne vien tik besąlygiška draugystė su „Amerika“ ir „Vašingtonu“, įsivaizduojamu pagal vieną ar kitą ideologinį bei politinį kurpalį, o visų Vakarų vienybė. Ir ne tik Rusijos fronte.
