Dubuo buvo iškaltas su vokišku punktualumu, atbogintas iki rūmų, bet ten pastebėta mažytė detalė. Dubuo buvo tiesiog per platus, kad jį būtų galima prastumti tarp kolonų, todėl teko jį palikti lauke.
Praėjusią savaitę pompastišku renginiu pasibaigęs projektas „Idėja Lietuvai“ primena tą dubenį.
Ir ne tik tuo, kad projektas buvo entuziastingai sumanytas kaip valstybės atkūrimo šimtmečio polėkio įrodymas, ir ne tik todėl, kad baigėsi nei šiaip, nei taip, bet ir tuo, kad jame, tarsi tame dubenyje, liko plūduriuoti gana banalūs lozungai.
Ginkdie, neatsiras žmogaus, kuris iškart imtų neigti, kad nedera mokytojo profesijos daryti prestižine. Arba murmėti, jog dviguba pilietybė – blogis.
Net ir tie, kurie sako, jog ateities miestuose, kai vietoj tradicinės nuosavybės bus vis daugiau dalijimosi ekonomikos, nuosavi butai jaunoms šeimoms atrodys kaip anachronizmas, netgi jie tokiai idėjai prieštarauja tik pusbalsiu.
Bet tokių puikių, tačiau drungnų idėjų yra daugybė.
Kodėl į pirmą trejetą nepateko „stabdykim emigraciją“, „mokėkim mokesčius“, „kurkim verslus“ arba „neduokim kyšių“, kurios visos yra pakankamai geros ir visos gana panašios viena į kitą tuo, jog vienodai plačiai atvertų duris šturmui?
Tiek dėl mokytojo profesijos, tiek dėl dvigubos pilietybės bėda yra ne pats tokių idėjų užmojis, su kuriuo kaip ir niekas nesiginčija, o būdai, kaip tą užmojį paversti kūnu.
Būtent todėl jos metų metais klaidžioja iš vienos partijos programos į kitos Vyriausybės darbotvarkę.
Ir dar ilgai klaidžios, kol vietoje klausimo „ką?“ imsime klausinėti „kaip?“ Nes būtent šiose detalėse ir slypi velnias.
Žinoma, kritikuoti, ir dar po visko, yra lengviausia. Ir projekto organizatoriai gali pasijusti nesmagiai, kai kiekvienas, o dar ir mažiau prisidėjęs, randa, kaip paleisti akmenuką į idėjos langus.
Todėl norisi pasiūlyti dar kelias idėjas. Pirma, pasimokykime iš šio projekto laimėjimų ir klaidų.
Gražus yra masiškumas ir žmonių įsitraukimas. Ne toks gražus – lūkesčių ir rezultato nesuvaldymas. Gal pačioje pradžioje būtų naudinga apsibrėžti, ko mes norime?
Saugių ir visiems jau priimtinų pasiūlymų?
Tada idėjos turėtų koncentruotis į naujus ir neišbandytus būdus jas įgyvendinti, o ne vien kartoti, kaip būtų gerai, jei būtų gerai.
O gal norėtųsi ko nors tikrai neįprasto, negirdėto ir netgi šiurpinančio savo naujumu?
Tada kaip pagrindinę konkurso sąlygą užsibrėžkime būtent originalumą, nestandartinį mąstymą ir nekreipkime dėmesio į jos realizavimą. Pradžiai pakaks ir diskusijos, kurią sukels tokia šviežiena.
Susivokę bent jau šiuose dviejuose dalykuose galėsime tiksliau apibrėžti lūkesčius ir išvengti to amžino atodūsio – norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visuomet.
Ir nors šimtmečio proga norisi kažko verčiančio iš koto, skraidinančio dangun ir gelbėjančio nuo kasdienybės, argi ne originali idėja Lietuvai būtų tiesiog iki galo padaryti visus pasižadėtus darbus? Ir kiekvieno sau asmeniškai, ir visų mūsų kartu?
Tada pamatysime, kiek jų dar reikia pradėti ir įpusėti – ką ten užbaigti.
Ir kad ne visuomet reikia ieškoti naujų idėjų vien tam, kad pateisintumėm senųjų neveikimą. Ypač tuomet, kai ir dorai nepasivarginome jų išjudinti.
