Anądien žiūrėdamas atvirąjį Australijos teniso čempionatą neatsargiai leptelėjau, kad vyrai rožiniais drabužiais („Nike“ sumanymas) atrodo kaip menstruacijų krizės ištikti flamingai. Sulaukiau pastabos, kad tai tik prietarai, kad mano pažiūros pasenusios ir panašiai.
Taip, ko gero, esu „dying breed“, anachronizmas. Ir nebenoriu keistis, prisitaikyti...
Šis spaudimas vyresniajai kartai, kad ji privalo prisitaikyti, kad ji turi susitaikyti, adaptuotis ir panašiai – evoliucijos prasme gal teisingas, bet yra dar kitokia – pasaulėjautos plotmė ir ją pakeisti, jos atsisakyti būtų begėdiška. Išties kažkas manyje paseno, paseno visoje kartoje, su mumis, su tais, kuriems per penkiasdešimt, traukiasi ištisa epocha.
Niekaip negaliu susitaikyti su naujove, kad reikia nuolat girtis. Ne dėl to, kad puikybė didelė nuodėmė.
Tiesiog man tai bjauru. Kai žmogus pats giriasi, nebėra galimybės jį pagirti ir taip sujaukiami bendruomenės tarpusavio santykiai.
Neseniai bendravau su jaunu profesoriumi, kalbėjomės apie blogą atmosferą Lietuvoje, apie žeminimą, nepotizmą ir jis pasakė įdomų dalyką: sako, būdamas užsienyje esu profesorius, klausiama mano nuomonės, manęs išklausoma, esu gerbiamas ir panašiai, o čia, namuose, visa tai jau nepaklausu ir pats imu jaustis taip, tarsi netekčiau vertės. Staiga imu abejoti savimi, nepasitikėti, netgi niekinti save, ir tada norisi iš čia bėgti...
Taigi problema vis dėlto mūsų viduje. Kas po velnių mums atsitiko, kad mes patys savęs taip nekenčiame?
Ar mūsų politikai iš tiesų mulkiai, ar mes tiesiog norime juos tokius matyti, nes netikime, kad gali kas nors pasikeisti? Nes juk sunkiausia keistis patiems, todėl lengviau ką nors kaltinti, ieškoti atpirkimo ožio. Pavydas, puikybė, autoriteto kaip vertybės nužudymas?
Man gaila autoriteto nykimo, autoriteto, paremto ne galia, ne postais, ordinais ar pažintimis, kaip pas mus įprasta, o patirtimi, išmanymu, galiausiai gabumais, talentu.
XXI amžiuje įteisiname sodomiją ir lyties keitimą, kita vertus, žmonės graibsto knygomis leidžiamus kunigų pamokslus ir astrologų pranašystes.
Gyvenimo išminties moko ne filosofai, bet paskalų žurnalų augintinės, kurios gali ką nori ir kam nori sakyti. Tai vienas silpniausių demokratijos laimėjimų – klausytis ne to, kuris išmano, o to, kuris įžūlesnis ir garsiau šaukia.
Vis neišeina iš galvos vyrai rožiniais apatiniais. Ir dar „unisex“ dalykėliai... Populiarėjantys sekso skandalai.
Taip, gašlių senukų pastangas naudotis padėtimi būtina sutramdyti, bet sąmoningumo vien įstatymais nepasieksi.
Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad pirmiausia esame patinai ir patelės, kad kultūra – tik menkas figos lapelis, dengiantis dauginimosi instinktą, ir apsimestinis ar nuoširdus to neigimas žmogų paradoksaliai atitolina nuo sveiko proto.
Tai yra stengdamiesi kuo giliau slėpti savo instinktus netampame kultūringesni, atvirkščiai, tai veda į išsigimimą.
Feminizmas (ne radikalus, ne Valerie Solanas tipo) mums labai reikalingas, reikia šviestis, reikia vytis Vakarus, nes esame tamsūs ir atsilikę. Sakydamas „vytis“ turiu galvoje ne mėgdžioti, kaip dabar dažniausiai daroma, o sunkiai, stropiai dirbti.
Ir, beje, šviestis pirmiausia reikėtų moterims – jeigu vyrų nespausite, jie niekuomet nenorės keistis.
O seksas yra gerai. Nuožmus, juokingas, romantiškas, „sadomazo“, bet koks.
Todėl ir linkiu: lietuviai, kad ir kur būtumėte, dauginkitės!!! Kruškitės, dulkinkitės, tratinkitės, barškinkitės, nes ši pompastiška valstybės šventė bus beprasmiška, jeigu nebus vaikų, jei nebus tęsinio. Prabangios jachtos, krepšinis su cepelinais, Gedimino kalnas nusmukusiomis kelnėmis, lazeriai su palydovais – visa tai bus tik šlamšto krūva, jeigu tauta nebeegzistuos.
P.S. Vakare valydamasis dantis staiga pastebėjau, kad mano dantų šepetukas rožinės spalvos... Sąmokslas!!!
