uždegimo ant 1918 metų savanorių ir visų už Lietuvos nepriklausomybę
žuvusiųjų kapų akcija. Ją sumanė žurnalistas V.Savukynas, tam pritaria
ir šių eilučių autorius.
Sumanymui talkina Savivaldybių asociacija, Vilniaus įgulos karininkų
ramovė, įvairios visuomeninės organizacijos, tarp jų gausi „Bočių“,
Lietuvos pensininkų sąjunga. E.Ivaškevičius dar 2003 m. yra parengęs
atlasą „Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai“.
Dabartinė idėja nenauja, bet prasminga. Kai kuriose Lietuvos vietose
savanoriai pagerbiami kasmet. 1918-ųjų savanoriai - prieš šimtą metų
atkurtos Lietuvos valstybės patriotizmo lopšys.
Dviejų praėjusių amžių sandūros nacionalinį atgimimą vaizduotėje, - tai
prisimenu iš paauglystės, - dažniausiai siejame su solidžiai
atrodančiais inteligentais, civiliais. Savanoriai jau buvo tarsi nauja
karta, be specialios reklamos ir propagandinių priemonių apsisprendusi
už nepriklausomybę atiduoti gyvybę. Ne toks jau dažnas tautų istorijoje
atvejis.
Visi žinojo, kad tai - ne pasivaikščiojimas su ginklu rankoje.
Stebėtina apsisprendusiųjų tapti savanoriais pilietinė ir politinė
branda. Ir aukos prasmės suvokimas. Tai ne Pirmojo pasaulinio karo
patrankų mėsa, ką įspūdingai vaizdavo ano meto garsūs menininkai.
Kovų už nepriklausomybę savanorių savęs motyvavimas ir yra tikrasis
patriotizmas, paslaptis, nepasiduodanti net įžvalgiausiam psichologiniam
aprašymui. Sau pačiam įtikinamai paaiškinti, kodėl žvakutėmis reikia
pagerbti savanorius, neįmanoma be emocinio susitapatinimo.
Sąjūdis taip pat buvo savanorystė, nors daugiausia ir politiniuose
apkasuose. O žuvusieji Sausio 13-ąją jau tiesiogiai tolygūs visoms
sudėtoms aukoms už Lietuvos valstybę ir laisvę. Apie ką galvojo
jaunieji Seimo gynėjai? O ką, argi neaktuali savanorystė dabar?
Žinoma, kiekvienu skirtingu laikotarpiu skirtingas ir kalbėjimas. Man
artimiausia ta emocinė aplinka ir nusiteikimas, kurį teko patirti 1989
m. vasario 15, 16 dienomis Kaune, Muzikiniame teatre, kur Sąjūdžio seimo
gretose pagaliau pasigirdo ir pasirodė raginimas, kad reikia siekti
nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Savaip pasakiau tokią kalbą prie savanorių kapų.
„Mes stovime prie aukų, kritusių už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą.
Mes stovime ties pačia brangiausia dovana, kurią gali duoti žmogus, ties
Tėvynei paaukota gyvybe, paaukota prieš septynis dešimtmečius, kurios
prasmė ir reikšmė nepasiduoda laiko prievartai.
Kaip ir anomis dienomis, taip ir šiandien mes suprantame, kad laisvės
negalime pasiekti vien gudrumu ir apgavystėmis, ėjimas į laisvę nėra
ėjimas šachmatų lentoje. Laisvė yra pilna ir nedaloma būtis, todėl,
kaip ir būtis, neatgaunama dalimis.
Yra tiesa ir melas, šviesa ir tamsa, būtis ir nebūtis. Tarp nakties ir
ryto, tarp tamsos ir šviesos yra sambrėška, bet tai yra sapnų ir
vaiduoklių metas, paros laikas, kai Hamletas klausė tėvo šešėlio „būti
ar nebūti“. Už laisvę reikia kovoti; jeigu nori prisikelti, reikia
numirti, jeigu nori turėti, reikia dovanoti - štai kas buvo suvokta
paprastų valstiečių Lietuvos valstybės prisikėlimo priešaušriu. Tegu
šviesus valstiečio savanorio mąstymas būna man pavyzdys, tegu jo
paprasta kalba būna manoji, tegu jo narsi dvasia pereina į manąją.
Šiais ritualiniais žodžiais kreipiuosi į visus čia aplinkui stovinčius,
taip pat savo noru susirinkusius, kurie jau žengėte žingsnį ir
nebegalite nežengti kito.
Du angelai sargai telydi šį žingsnį: tiesos siekimas ir atsakomybės
jausmas. Šiandien vaikai mokyklose, patikliai žvelgdami į mokytoją,
gieda Lietuvos himną, rytoj džiaugsis visa Lietuva, didelė meilė ir
didelė šventė mažoje, jaukioje, bet labai lengvai pažeidžiamoje erdvėje.
Mūsų žodžiai jau virsta kūnu mitinguose ir begalinėse diskusijose
rankomis išmosuotos trajektorijos jau telkiasi į vientisą liniją, kelią,
kuriuo vesime mumis visiškai pasikliaujančius žmones. Ar visiems, kaip
ir čia prieš daugelį metų žuvusiems savanoriams, aišku, kur link šis
kelias veda? Ar suvokiame, už ką kovojame, nedvejodami galime pasakyti
ir su kuo kovojame?
Abejonės skatina mąstyti, abejonės griauna buko užsispyrimo sienas,
tikėjimas gelbėja susipainiojusius abejonėse. Kai yra sukurti modeliai,
keičiasi strategijos ir taktikos, eini ieškoti, į ką atsiremti. Galbūt
ir čia, stovėdami šalia paprastų ir narsių žmonių kapo, nejučia imame
galvoti apie savo darbus ir laikyseną, tinkančią šių dienų savanoriui.
Padrąsinančių ir švelniai paremiančių žodžių aš randu tremtinių ir
politinių kalinių laiškuose.
Savo poziciją aš užtinku ideologo moralisto, nacių kalėjime žuvusio
D.Bonhoeferio mintyse: „Mes buvome tylūs blogio liudininkai. Daug
audrų praūžė virš mūsų galvų. Mes išmokome melo ir alegoriško kalbėjimo
meno. Patirtis mus padarė įtarius, uždarus ir nenuoširdžius. Sunkūs
konfliktai išvargino mus ir netgi padarė cinikais. Bet mums reikalingi
ne cinikai, ne genijai, ne mizantropai, ne gudrūs taktikai - tik
sąžiningi ir tiesūs žmonės.“
Vėjuotoje, netaisyklingoje, bet sąžiningai nuvestoje Sąjūdžio fronto
linijoje daug kam nuo pat pradžių buvo aišku, kad privalu nešti meilę
ten, kur siaučia neapykanta, santaiką - kur vyrauja barniai, vienybę -
kur yra skilimas, tikėjimą - kur kankina abejonės, tiesą - kur
viešpatauja klaida, viltį - kur braunasi nusiminimas, džiaugsmą - kur
slegia liūdesys, šviesą - kur užgulusios tamsybės. Tegloboja šiame
kelyje mūsų tėvų ir protėvių dvasia.“
