Pirmąją dalį skaitykite čia.
Užsigeidė tamsintų stiklų
Tūkstantinės sumos buvo švaistomos automobiliui, kuriuo dažnai važinėjo departamento vadovas 47 metų E.Urbanavičius, o jį vežiodavo vairuotojas arba teisininkas.
Būtent E.Urbanavičius, prisidengęs sporto reformos ir skaidrumo šūkiais, šių metų pradžioje sudavė rimtą finansinį smūgį garsiems atletams, jų treneriams ir medikams.
Tuo metu, kai sportininkai ir treneriai suka galvą, iš kur gauti daugiau pinigų pasiruošti varžyboms, E.Urbanavičius siekia sau išsirūpinti kitą prašmatnų automobilį.
Šildomos sėdynės, tamsinti galiniai ir šoniniai stiklai, 2016-ųjų ar vėlesnių metų gamybos.
Būtent tokio tarnybinio automobilio įsigeidė sporto veikėjas, kurio mėnesio atlyginimas – apie 2200 eurų.
„Viešasis pirkimas yra paskelbtas, numatoma nuomotis DE1 „Vidutiniai ir dideli automobiliai“ klasifikacijos automobilį.
Nuomotą automobilį vairuos tas, kas juo naudosis darbo funkcijoms vykdyti. Vairuotojo etato šiuo metu departamente nėra“, – paaiškino E.Urbanavičius.
Prašydamas Vyriausybės leisti nuomotis tarnybinį automobilį už 700 eurų per mėnesį departamento vadovas nurodė, kad bendra išlaidų suma per metus siektų apie 12,1 tūkst. eurų. Į šią kainą įskaičiuota 500 eurų plovimui, 3 tūkst. eurų degalams, apie 200 eurų parkavimui.
Tai neva ekonomiškiau, nei įsigyti mašiną nuosavybės teise. Departamento vadovas kaip pavyzdį, kiek daug kainuotų nuosavo automobilio išlaikymas, nurodė 2016-aisiais minėtam BMW neva išleistus 26,1 tūkst. eurų.
Pasirodo, į šią sumą jis įskaičiavo ir vairuotojo atlyginimą, nors tai jau yra išlaidos, susijusios ne su automobilio išlaikymu, o su darbo užmokesčio fondu.
Paklaustas, kiek vairuotojo pareigybei 2016 metais buvo skirta valdiškų pinigų, E.Urbanavičius neatskleidė: „Atkreipiame dėmesį, kad konkretizuoti darbo užmokesčio vairuotojui sumos be šio asmens sutikimo negalime.“
„Lietuvos ryto“ žiniomis, vairuotojo pareigybei buvo skirta apie 600–800 eurų per mėnesį. Tad atmetus šiuos pinigus lieka jau ne tokia įspūdinga suma.
Negi veikėjas, sukėlęs skandalą sporto pasaulyje, nurodė dideles išlaidas siekdamas apdumti Vyriausybės kanceliariją, kad ji leistų nuomotis ne kuklesnį, o apynaujį prašmatnų automobilį?
Delsė grąžinti tarnybinį automobilį
Praėjusių metų pabaigoje Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) po ilgai užtrukusių prašymų grąžino BMW Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK). Jį atvairavęs departamento atstovas patikino, kad transporto priemonė tvarkinga.
– Departamento naudotas automobilis jums tapo galvos skausmu? – paklausiau LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės.
– Taip, nes sąžiningas pirkėjas, jį įsigijęs, negali naudotis. Mes palaikome su pirkėju ryšius ir stengiamės padėti.
– Kiek laiko automobiliu naudojosi departamentas?
– Jis naudojosi nuo 2005 metų, kai automobilis dar buvo naujas. Jau nuo 1996-ųjų vykdomos bendros KKSD ir LTOK programos, pagal kurias buvo rengiami sportininkai. Vyksta žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės, tad būdavo dvi programos.
Jų pagrindu buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią departamentui suteiktas automobilis. Nuo 2016 metų turėjo startuoti programa „Tokijas“, bet KKSD atsisakė su mumis ją vykdyti. Todėl panaudos sutartis turėjo pasibaigti ir buvo paprašyta automobilį grąžinti, bet departamentas delsė.
– Jūs mašiną suteikėte geranoriškai, bet sulaukėte pretenzijų?
– Taip, mes buvome apkaltinti neteisingos informacijos skleidimu, nors tik paprašėme grąžinti automobilį.
Departamento antikorupcijos programoje parašyta, kad tokia praktika ydinga. Todėl tikėjomės, kad departamentas, pasirašęs sau antikorupcijos programą, jos ir laikysis. Iš mūsų buvo net pareikalauta viešai paneigti informaciją, bet niekur neparašyta, ką turėtume paneigti.
Viešųjų pirkimų planuose – stebinančios sumos
Korupcijos prevencijos vėliavą iškėlęs bei Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) tinklalapį internete STT ženklu papuošęs E.Urbanavičius šių metų sausio 9 d. sulaukė vidaus reikalų ministro E.Misiūno padėkos.
Ministras, matyt, nepasidomėjo nei tarnybinio automobilio remonto, nei kitomis išlaidomis, kurios stebina.
Pavyzdžiui, 2015 m. departamentas vien raštinės reikmenims ir buities prekėms pirkti pasirašė sutartį, kurios vertė – iki 58 tūkst. eurų be PVM.
Tų metų viešųjų pirkimų plane – ir 10 tūkst. eurų tualetiniam popieriui bei popieriniams rankšluosčiams.
2015 m. lapkritį pasirašyta sutartis su bendrove „Sporto industrija“ viešųjų ryšių bei reklamos paslaugoms už 13,3 tūkst. eurų. Apklausa esą vyko raštu. Vieši duomenys skelbia, kad ši bendrovė turi vos 1 darbuotoją, o ją įsteigė tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministrės atstovas spaudai G.Dulskas. 2015 m. bendrovės pajamos – 13,7 tūkst. eurų – beveik tiek, kiek atseikėjo KKSD.
2016 m. departamentas užsigeidė segtuvėlių su KKSD logotipu už 2,5 tūkst. ir 370 eurų.
2017 m. planuota atlikti tokių viešųjų pirkimų: tualeto reikmenų ir gaiviklių už 8 tūkst. eurų; floristo paslaugų – už 15 tūkst. eurų; automobilių dalių – už 14,5 tūkst. eurų; restoranų ir maisto tiekimo paslaugų – už 10 tūkst. eurų.
Atletai ir treneriai pasijuto apgauti
Daliai strateginių sporto šakų šiemet buvo gerokai sumažintas valstybės finansavimas, o kitoms – mįslingai padidintas. O gal tai padaryta neatsitiktinai? Pavyzdžiui, Šaškių federacijai, kuri gavo gerokai daugiau valdiškų lėšų nei pernai, anksčiau vadovavo valstiečių vedlys Ramūnas Karbauskis.
Nemenką puokštę medalių mūsų šaliai pelnę atletai pasijuto apgauti, o bedarbiais tapę treneriai ir sporto medikai – nereikalingi. Bet E.Urbanavičiaus, atrodo, nejaudina juos užgriuvę rūpesčiai.
Kai neseniai parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius (nuotr.) televizijos forume paklausė, kokie sporto medikai dirbs su neįgaliaisiais, E.Urbanavičius atrėžė, kad tai pačių neįgaliųjų problema.
„Jis griauna sportą. Kam to reikia? Mes neįstengsime pasiruošti olimpiadai“, – „Lietuvos rytui“ teigė M.Bilius, kurį šokiravo valdininko atsakymas.
E.Urbanavičiaus užmojai pribloškė ir dviračių treko princesės Simonos Krupeckaitės trenerį Dmitrijų Leopoldą: „Iš Lietuvos bėgs ne tik treneriai, bet ir sportininkai, nes nebus pakankamai pinigų vykti į treniruočių stovyklas, varžybas. Tokia sistema, kokia kuriama, yra tik Rusijoje.“
Pasiūlymas patiems ieškotis rėmėjų sportininkams nuskambėjo kaip pasityčiojimas. Pavyzdžiui, irkluotojai svarstė, kur jie kabintų rėmėjų reklamą – gal ežere ant meldų?
„Nerimas ir nežinomybė dėl ateities. Su mumis niekas nesitarė ir niekas nepaaiškino, kodėl sumažėjo pinigų. Juk mūsų rezultatai nėra prasti“, – stebėjosi irkluotojas Saulius Ritteris, iš 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių parvežęs gimtinei sidabro medalį.
Karčių žodžių negailėjo ir šiuolaikinės penkiakovės olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: „Juk mes vežame Lietuvai medalius, o likome nuskriausti! Patekome į blogesnę padėtį nei tie, kurie išvis medalių nėra pelnę!“
