„Atrodo, kad šiame prospekte žinau kiekvieną smulkmeną“, – duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ šyptelėjo 68-erių A.Sadeckas.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Esu tikras vilnietis – gimiau, visą laiką gyvenau ir planuoju gyventi Vilniuje. Apie 20 metų, galima sakyti, visą jaunystę praleidau labai įdomioje vietoje – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, nes tėvai dirbo universitete. Svarbiausi jaunystės prisiminimai išliko iš ten.
Vilnius man labai brangus, kadangi čia užaugau ir dirbau. Aš visą laiką buvau susijęs su Gedimino prospektu – čia buvo mano mokyklos ir darbovietės, atrodo, kad šiame prospekte žinau kiekvieną smulkmeną.
Daug metų dirbau Vidaus reikalų ministerijoje Kriminalinės paieškos valdyboje, paskui aštuonerius metus dirbau kitame prospekto gale – Seime. Čia tiek išvaikščiota. Įdomu, pavyzdžiui, tai, kad Seimas dabar toje vietoje, kur buvo stadionas, o ten mes sportuodavome.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Vaikystės prisiminimuose ryškiausiai išliko praleistas laikas Vingio parke, čia su studentais slidinėdavome, leisdavome laiką sporto salėje, žaisdavome krepšinį. Mano vaikystės ir paauglystės prisiminimai šviesūs ir gražūs.
Mano tėčio gimtinė – Kapčiamiestis, Lazdijų rajone, o mamos gimtinė – prie Balbieriškio, Prienų rajone, čia taip pat praleisdavau dalį laiko. Patikdavo pabūti ir tėvų gimtinėse, gamtos prieglobstyje, kur su giminėmis ar draugais žvejodavome.
– Kokia lietuviška šventė jums smagiausia?
– Man smagiausia šventė būdavo Kalėdos. Žmona kasmet itin kruopščiai ruošdavosi šiai šventei, tai būdavo teminės Kalėdos. Jau prieš metus būdavo nutarta, kokios bus giminių ir draugų šventės, visi turėdavo ateiti atitinkamai apsirengę, tai buvo tikri karnavalai.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Labai graži vieta prie Balbieriškio, kur žymus Nemuno vingis. Pamenu, atsistodavome ant kalno ir ten atsiverdavo įspūdingas grožis. Ši vieta man labai graži, istorinė, tautinė. Taip pat man gražus Vilnius ir Kuršių Nerija.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilnius. Šis miestas man mieliausias, kadangi aš čia užaugau ir dirbau. Žinoma, tekdavo ir į komandiruotes važiuoti, bet jis man geriausias ir savo istorija, ir savo nuostabiu senamiesčiu. Vilnius vis tik žmones traukia – čia ir darbai, ir poilsis, ir pramogos. Čia tiek daug vietų, kurias iš naujo atrandi. Šis miestas susijęs su dauguma istorinių ir mano gyvenimo įvykių.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Jonas Basanavičius. Šiam žmogui rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė ir istorija. Jis vienareikšmiai teigiamai vertinamas.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Apie ką kalbėtumėte?
– Su politiniais lyderiais. Su šiais žmonėmis būtų įdomu padiskutuoti nacionalinio saugumo, teisėsaugos temomis, apie šių sričių problemas. Norėtųsi padiskutuoti apie kalbų ir atliekamų veiksmų tvarumą šiose srityse.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė, atlikėjas arba lietuviška daina?
Man artimiausias amžinatilsį Vytautas Kernagis ir jo kūryba. Galima sakyti, su juo buvome bičiuliai. Iš dabartinių atlikėjų išskirčiau Ovidijų Vyšniauską, Ingą Valinskienę, Merūną Vitulskį. Nors esu iš dzūkų šeimos, labiausiai įsiminė dainos apie Suvalkiją: Vytauto Kernagio daina „Kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir Ovidijaus Vyšniauskio „Suvalkijos berniokas“.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Vieną sunku išskirti. Labai vertinu lietuviškus maisto produktus, bet šiaip yra daug kokybiškų prekių – tarp jų lietuviški baldai. Kitiems dažniausiai dovanojame lietuviškus tortus, šakočius.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Virtinukai, varškėčiai, blynai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Lietuvis/lietuvė, padorumas, pareiga, draugystė, laisvė.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Santūrumas, patikimumas, patiklumas. Pastarasis iš vienos pusės geras bruožas, iš kitos pusės – kartais sukelia tam tikrą įtampą visuomenėje, sąmokslo teorijas ir panašius dalykus.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Ką gali padaryt šiandien – neatidėk rytdienai. Stengiuosi ja vadovautis ir pats.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– Tai mano gimtinė, čia užaugau, čia dirbau, čia daviau priesaikas tarnauti Lietuvai, ir ne vieną kartą – kaip policijos pareigūnas ir kaip Seimo narys. Pasišvenčiau Lietuvai, manau tai ir darau ir darysiu. Pastebėjau, kad jau nuo senų laikų, kai tik išvažiuoju į užsienį, lygiai dešimtą dieną mane aplanko nostalgija, norisi grįžti namo.
– Linkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Linkiu, kad Lietuva įsitvirtintų, kaip klestinti, šiuolaikiška, saugi, save gerbianti ir kitų gerbiama valstybė, kurioje gera gyventi ir dirbti kiekvienam. Aiškiai numatykime ir suvokime valstybės raidą, tvirtai eikime savo keliu, daugiau pasikliaukime savo protu, savo patyrimu, savo darbu, savo siekiais. Turėkime išmintingą, kvalifikuotą, padorią valdžią ir nuovokų rinkėją.
Spręskime iš tikro opias ir esmines problemas, racionaliai mąstykime ir veikime tvarkydami valstybės reikalus, atkakliai kelkime žmonių pragyvenimo lygį, plėskime viduriniąją klasę. Baikime teisintis, kad mūsų bėdos tame, jog dar nedaug laiko prabėgo nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Sugebėkime įveikti pernelyg aštrią politinę ir socialinę, o ir ideologinę, kultūrinę, dorovinę priešpriešą, išsivaduokime nuo provincialumo, įtvirtinkime šalies bendruomenėje pilietiškumą, optimizmą, geranoriškumą, susitelkimą, patriotizmą.
Juk mūsų kol kas mažiau nei 3 milijonai! Kiekvienas raskime save Lietuvoje ir Lietuvą savyje. Tegul jau šimtmetį vartojami posakiai „Trys lietuviai, penkios partijos“, „Lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno troba dega“ užsimiršta. Aš tikiu Lietuva ir jos žmonėmis ir linkiu visiems gražios, laimingos, saugios ateities.
