Sunku net pagalvoti, koks bus kitas jubiliejus. Kaip atrodys, mąstys ir kalbės žmonės, kurie jį švęs?
Galbūt ne tik Lietuvoje, bet pabirę jau po visą Saulės sistemą. Gal sugebantys jausmais ir mintimis dalytis žaibo greičiu, akimoju susiburiantys į vientisą švenčiantį virtualų emocijų kamuolį.
Tačiau kad ir koks būtų kitas šimtmetis, labiausiai norisi tikėti, kad ir tada žmonės jaus, jog jis yra jų visų.
Visų. Kad ir kokie kartais atkarūs atrodome vieni kitiems, kad ir kaip vieni kitais dygimės, bet, su retomis išimtimis, visi pajuntame gumulą gerklėje, kai išgirstame „... ir tiesa, ir šviesa...“.
Kad ir kokią prasmę kiekvienas suteiktume šiems žodžiams, kad ir kaip skirtingai įsivaizduotume idealią valstybę, kurioje teko gimti ir kurioje svajosime mirti.
Vieni iš mūsų jau dabar jaučiasi esą pasaulio piliečiai, su panašių pomėgių ar interesų žmonėmis kitoje planetos pusėje turintys daugiau bendra nei su skirtingai mąstančiais kaimynais.
Ir kartais jie nuleidžia rankas pykdami: kaipgi taip, kodėl tas kaimynas nesuvokia mano polėkių pločio, kodėl jis taip greitai neskuba su manimi į pastelinę ateitį, kurioje administracinės sienos bus tik formalumas, o harmonizuotas folkloras – tik proginė pramoga.
O kaimynas mąsto priešingai. Jis – sėslus, neskubus, jam užtenka to, kad rytojus nebūtų blogesnis nei šiandien, o dar geriau, jei niekas per daug ir nesikeistų, nes ateitis nežinoma, todėl ir bauginanti, ir ar nebūtų geriau kabintis tradicijų it inkaro, nuraminančio chimerų kupiname chaose?
Ir mes visi dažnai praleidžiame arba neatkreipiame dėmesio į kitą dalyką.
Kad ir kaip dėliotume save pažangos atžvilgiu, kad ir kaip racionalizuotume savo pasirinkimus, ima ir išlenda kažkoks keistas jausmas.
Yra kažkas tokio, kas, visiškai neatitolinant tų tolimų nuostabių žmonių, daro buvimą su saviškiais didesnį ir neapsakomą.
Niekas nežino, kas tai yra, – genuose užkoduoti sentimentai, tavo asmenybės formavimąsi dėlioję kvapai ir juslės, gimtosios kalbos, kad ir kaip ją sukaliotum, balzamas ausiai... Bet tai yra labai gera ir labai sunku.
Gera todėl, kad kiekvieną kartą, kai prisilieti prie žmogaus išmonės, įkūnytos tavo gimtajame krašte, pasisemi įkvėpimo, gali jį lyginti su pasiskolintu kitur, juos abu sverti, gėrėtis ar peikti.
Sunku todėl, kad kiekvieną kartą teigdamas savo tiesą bijai, jog tai yra tik tavoji, momentinė, egoistinė, o ir argumentus jai parinkai pagal savo sugedimo laipsnį.
Ir tai kartais nusibosta, kartais pavargsti, kartais tiesiog užsinori atostogų nuo ginčo visų su visais, kartais norisi tik šypsotis, barstytis sveikinimais, dovanomis ir tikėtis, kad ta diena truks ilgiau nei įprastas dvidešimt keturias valandas.
Todėl ar nenuostabu, kad bent vieną savaitę galima užmiršti visus nesutarimus ir kartu rūpintis vieninteliu dalyku – kur gauti trispalvę.
Kadangi niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad į kvietimą ją iškabinti savo namuose atsilieps tiek žmonių.
Gyvenime būna daug išbandymų ir jie visi sunkūs – išbandymas valdžia, turtais, grožiu, netektimi, meile.
Galima vardyti be galo. Vieni tuos išmėginimus atlaiko pirmu bandymu, kitiems vis tenka bandyti iš naujo.
Bet sunkiausias yra išbandymas laisve. Tol, kol jo neatlaikai. Tada jis tampa lengvesnis ir saldesnis už viską.
Šito sau ir palinkėkime – kad jį ir toliau sėkmingai atlaikytume dar šimtą metų.
