„Prezidentei reikėtų atsiprašyti“, – teigia Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, atkreipdama dėmesį į prezidentės praeitį.
Žurnalisto Andriaus Kavaliausko ir B.Valionytės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ponia Valionyte, kas supykdė Kovo 11-osios akto signatarus?
– Mūsų niekas nesupykdė, mes tikrai neįsižeidėm. Mes tik norim atkreipti dėmesį į tai, kad mes švenčiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir mūsų galva turėtų būti pagarba valstybei, statusui, atitinkamas statusas valstybės kūrėjams. Galima negerbti B.Valionytės, kaip personos, bet mieli ponai, mano nepriklausomybės akto signataro statusą prašau gerbti. Tai yra valstybei pagarba, ne man asmeniškai.
– Kuo turėtų pasireikšti pagarba?
– Pirmiausia elementariu dėmesiu. Dėmesio iš Lietuvos Respublikos Seimo mes tikrai nestokojame, mes neturime jokių priekaištų. Mes apskritai priekaištų neturime, nes žinome vieną dalyką – Aukščiausiajai Tarybai pavyko parengti tokią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kur visos 3 valdžios yra taip subalansuotos, kad viena valdžia nieko negali. Tai yra pats didžiausias mūsų valstybės laimėjimas. Reikia sueiti visoms trims valdžioms esant kritinei situacijai į tamsų kambarį su kavos puodukais ar dar kažkuo daugiau ir išspręsti valstybės problemą. Visiems trims valdžios institutams. Tai yra didžiausias mūsų subalansuotos Konstitucijos pliusas, nes tai yra stabilumas.
– Mes kalbame apie artėjantį valstybingumo šimtmetį. Kas yra ne taip?
– Šimtmetis pasitaiko vieną kartą per 100 metų. Aš šiandien užduodu vieną klausimą: tas vaikas, kuris galbūt į Daukanto aikštę Vasario 16-ąją ateis pasodintas ant tėvo pečių ar už rankos atvestas pirmokas, ką jis pasakys po 50-60 metų iš savo prisiminimų, kaip jis šventė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį? Pasakymas, kad švęskime širdyje – labai geras, bet tai yra emocija. Švęskime kartu su draugais ir šeima – mes visas šventes švenčiame šitame rate.
Mane domina, ką prisimins jaunas žmogus tokio, kai jis galės sugrįžti ir sakyti: va, aš čia tada buvau, kai tą dalyką kūrė, statė. Kažkokį atminimo ženklą ar kitką. Mūsų viso šimtmečio renginiai yra šiandieniniai, vienos dienos emocija, o liekamąją vertę turi, išliks ir stovės mažiausiai 100 metų, o norėčiau, kad ir daugiau, mes tokio ženklo nesukūrėme.
– Jūs įsivaizduojate, koks tai turėtų būti renginys?
– Ne tik apie renginį turiu mintį, o apie liekamąją vertę, žingsnį, kuris turėjo būti padarytas šimtmečio proga. Nei Dainų šventė, nei tai, kas vyksta Vasario 16-ą – tai yra tradiciniai renginiai. Kodėl mes šiandien visi prisimename Vytauto 1930 metus? Visi nešė po akmenėlį, statė piramides. Tai yra simboliniai, paprasti paminklai, bet visi žino – aš stačiau, aš prisidėjau.
Ir šiandien jie stovi. Tai yra atmintis, tai, kas išliko. O šiandien šimtmetis praeis labai greitai ir kas liks? Jausmas išblės. Aš nemačiau net labai solidaus leidinio šimtmečiui, kuris iš tikrųjų būtų vertas šimtmečio. Tai, ką aš mačiau išleista su šimtmečio logotipu – jūs man atleiskit.
– Ramūno Karbauskio tautiniai kostiumai visgi įvyko.
– Žinot, kaip nebūtų juokinga, bet tai yra tai, ką prisimins žmonės. Nebent vaikai prisimins, bet tai pasibaigiantis dalykas. Aš šneku apie fundamentalius dalykus.
– Prezidentūra nekviečia jūsų į oficialius minėjimus. Turite paaiškinimą, kodėl prezidentė D.Grybauskaitė nerodo deramo dėmesio Kovo 11-osios akto signatarams?
– Prie Algirdo Mykolo Brazausko, Valdo Adamkaus mes į Prezidentūrą buvome kviečiami. Atėjus prezidentei D.Grybauskaitei aš neatsimenu nė vieno oficialaus pakvietimo į renginį.
– Gal tokia prezidentės pozicija? Ji prieš 8 metus deklaravo, kad jokių kviestinių balių nebus.
– Visiškai sutinku, neturiu jai jokių pretenzijų. Tik užduodu kitą klausimą: visos solidžios valstybės puikiai išmano ir jos yra solidžios dėl to, kad puikiai laikosi valstybės etiketo. Vargas tai valstybei ir tautai, kuri neturi arba nesuvokia valstybės etiketo.
– Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako: „Jokių kviestinių balių išskirtiniams ir privilegijuotiems asmenims nėra jau aštunti metai organizuojama. Nebus ir šiemet. Vasario 16-oji yra skirta visiems Lietuvos žmonėms ir sudaroma galimybė į visus atvirus renginius patekti visiems norintiems švęsti. Tai yra visų mūsų šventė“. Norite sureaguoti?
– Net nesiruošiu reaguoti į nieką. Iškilmingas valstybės šimtmečio minėjimo renginys, kuriame būtų pakviesti ir signatarai, ir kiti iškilūs, nusipelnę Lietuvai žmonės nėra privilegija. Tai yra valstybės pagarbos šitiems žmonėms klausimas. Dar kartą kalbu apie valstybės etiketą. Aš nediskutuoju šitais klausimais kitoje plotmėje, nes tai yra beprasmiška.
Žinau tik vieną dalyką – Signatarų klubas Vasario 16-ą dieną 18 val. Signatarų namuose daro sau šventę. Mes rengiame savo šventę, nes mūsų garbingas amžius ir mes tikrai nesiruošiame stovėti gatvėje. Ačiū už tai, kad vakar buvome pakviesti į vėliavos pakėlimą ir pagaliau mums schemoje išskirta atsistojimo vieta, iki tol nebuvo. Mes ten tikrai sudalyvausime ir ne todėl, kad pakvietė, o todėl, kad gerbiame vėliavą, valstybę ir mūsų pareiga ten būti.
Vasario 16-osios vakare Signatarų klubas su savo lėšomis daro vakarą, kur kviečiame pirmąją Vyriausybę, Vasario 16-osios gimines, bus Liudas Mažylis. Mes turime apie ką pašnekėti ir labai norime jį pamatyti.
– Reiktų suprasti, kad jūs parodysite pavyzdį, kaip turėtų būti?
– Visai nenorime jokio pavyzdžio rodyti, nes gali būti visokių interpretacijų. Mes tiesiog darome savo šventę. Manau, kad ji bus labai turininga, prasminga. Mes padėkosime labai gražiai Vileišių šeimai, ką ji daro Lietuvai ir kiek Lietuva jiems neskiria dėmesio. Jeigu mes pagvildensime šitą klausimą – vėl valstybės etiketo klausimo dedamoji dalis – šimtmetį švenčiam, o Vasario 16-osios signatarai įamžinti kokiame lygyje?
Jeigu Vileišių fondas nebūtų savo lėšomis 100 proc. statęs paminklo, Vilniuje jo nebūtų, Kaune jo nebūtų. Mes šiandien Vasario 16-osios turime tiek, kiek iniciatyvūs yra patys artimieji ir giminės. Jonui Basanavičiui mes ir šiandien paminklo neturime. Mes ką, negalėjome patriarchui J.Basanavičiui Vilniuje pastatyti paminklo? Aš nesuprantu, kas šioje plotmėje darosi Lietuvos valstybėje.
– Norėčiau pacituoti jūsų žodžius: „Konfrontacijos esmė yra ta, kad 1991 metų sausio 13–ąją mes, tai yra signatarai, su prezidente D.Grybauskaite stovėjome skirtingose barikadų pusėse“. Ką jūs turite omenyje?
– Tą ir turiu omenyje. Sausio 13-oji aštriausias pikas pasakytas. Aukščiausioji Taryba yra Sąjūdžio žmonės. D.Grybauskaitė, mano turima informacija, jame nedalyvavo. D.Grybauskaitė dirbo partinėje mokykloje. Aš prieš ponią Dalią nieko neturiu, jai linkiu didelės sėkmės, sveikatos, karjeros, tik aš kai ko pasigendu joje.
Man daug kas imponuoja – jos charakteris, stiprybė, ryžtas, bet aš suprantu, kad praeities nepakeisi. Šiuo atveju reikėtų pasakyti vieną dalyką: atsiprašau, bet aš tuo metu nesupratau visuomeninių įvykių eigos, aš už tai atsiprašau. Mes matom, ką ji šiandien daro, mes jai priekaištų neturime, bet tas vidinis diskomfortas matyt yra išlikęs ir mes tai labai gerai žinome ir prisimename, kas, kur ir kaip buvo tuo metu.
– D.Grybauskaitė prieš keletą metų pateikė atsakymus į šitą temą. Kalbėdama apie savo politinę biografiją ir darbą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje dirbo iki 1990-ųjų birželio, prezidentė teigė, kad toms pareigoms reikėjo drąsos. Anot jos, „kiekvienas darėme tai, ką galėjome, ir kariavome savo karus ten, kur tuo metu buvome“.
– Aš tikrai nenoriu šiandien, prieš šimtmečio gražias iškilmes, mūsų Lietuvos Respublikos prezidentės biografiją nagrinėti. Palikime tai šone, bet mes irgi prisimename tą istoriją. Vienas dalykas yra dokumentai, kiti dalykai yra tai, kaip ji apie tai teigia. Manau, šioje plotmėje yra išlikęs kažkoks skaudulys. Mes tarpusavyje tikrai ne vieną kartą esame diskutavę šį klausimą ir praktiškai mūsų visų vieninga nuomonė – reikia pasakyti „atsiprašau“.
Tai yra charakterio savybės ir aš jai linkiu kuo geriausios kloties, sėkmės. Aš matau, kaip ji su kiekvienais metais brandesnė tampa ir aš džiaugiuosi, kad tokią Lietuvos Respublikos prezidentę turim – stiprią, mokančią pasakyti kietai, nes to kartais labai reikia. Diplomatiškumas ir pusės žodžio nutylėjimas niekur neveda, nes kai yra didžiulė įtampa, būtent tokio charakterio ir reikia. Bet kiekvienas žmogus yra asmenybė ir turi savo vidinius dalykus.
Matau, kad tai išlenda. Man tai žmogiškai visiškai suprantama, bet kodėl mes turime kalbėti šimtmečio iškilmėse, nelabai suprantu. Mes nei supykę, nei įsižeidę, mes tiesiog darome puikų vakarą, prašom užsukti. Turėsim svečių iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos. Mes turime kuo džiaugtis, mes tą ir darome.
– Man susidaro įspūdis, kad artėjanti Vasario 16-oji vėl pažadino lietuvių patriotizmo jausmą. Trispalvės iš parduotuvių šluote iššluotos. Emocinis pakilimas yra?
– Man tai labiausiai džiugu, kai šiandien nusipirkti vėliavą Lietuvoje yra neįmanoma. Tai reiškia, kad mums yra poreikis ir mes, kaip tauta, esame gyva. Mums Vasario 16-oji yra svarbi širdyje, vadinasi mums skauda. Kai skauda, tai gyvas tu esi, gyveni. Mes, kaip tauta, esame gyvybinga.
Nesvarbu, kad nesame skaitlinga. Aš tikiuosi, kad beveik milijonui, išvažiavusiam į užsienį, šią Vasario 16-ąją labai skaudės širdį ir aš linkiu, kad jiems labai skaudėtų. Grįžkit namo, čia jūsų namai.
– Turbūt net ir ten esantys išsikels trispalvę.
– Be jokios abejonės. Kai trispalvės nebekels, jau bus blogai. Visus noriu pasveikinti su Vasario 16-osios šimtmečiui, palinkėti vieno paprasto dalyko, kad mes suvoktume ir savo ateinančioms kartoms perduotume vieną mano palinkėjimą. Čia yra mūsų žemė, čia yra Lietuva ir mes esame atsakingi už ją. Niekas kitas. Ji bus tiek graži ir stipri, kiek mes sugebėsime ir norėsime susitelkę dirbti. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
