Viena vertus, viskas tvarkoj, o be to ir visiškai suprantama. Juk ir esminė data, ta šimtoji Vasario 16-oji – jau šią savaitę. O jai nuūžus ir nupleškėjus šimtu laužų kiekvienoje centrinėje gatvėje, belieka tik spėlioti, kas dar mūsų visų laukia – juk žadėjome švęsti net ne visus metus, o mažiausiai pusantrų.
Kita vertus, neapleidžia įtarimas, kad visas dabartinis ritualinis klumpakojis aplink magiškąjį skaičių – ne tik ir ne tiek natūralus ir savaime suprantamas dalykas, kurį regėtume ir regime kiekvienoje kitoje valstybėje tokia pačia proga.
Panašu, kad tai ir bėgimas nuo akivaizdaus klausimo – tai ką gi mes iš tiesų galime ir turime pamąstyti ir pasakyti apie save šia grynai simboline ir formalia proga? Juk tas apvalus ir gražus skaičius iš tiesų turėtų būti tik dar vienas akstinas giliau ir ilgėliau pamąstyti ir pasikalbėti apie tai, apie ką mastyti ir kalbėtis turėtume jei ne kiekvieną, tai bent kas antrą dieną.
Žinoma, žiūrint, kas kam labiausiai rūpi. Juk daugumai, kaip rodo ir visos visuomenės nuomonės apklausos, labiausiai rūpi tokie dalykai, kaip kainos, atlyginimai, socialinis atotrūkis, emigracija, kelianti pavojų pačiai valstybei egzistencijai, o ne kokie nors bendresnio idėjinio bei ideologinio pobūdžio dalykai. Juos visus toji dauguma niekinamai nubraukia vienu universaliu apibūdinimu – “politika”. Tarsi tie pirmieji, labiausiai rūpintieji „tikro gyvenimo“ klausimais nuo tos “politikos” visiškai nepriklausytų.
Tai – natūralu ir, tiesą sakant, vargu ar kitaip gali būti. Taip buvo, griūvant totalitarizmui ir gimstant demokratijai, taip yra ir taip bus.
Bet kokie gi tie kiti klausimai iš tos „politikos“ operos?
Pavyzdžiui – tai kas gi šiandien yra tas lietuvis ir kas yra ta garsioji ir išgirtoji „lietuviška tapatybė“? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso atsakymas į kitą, ne mažiau svarbų – koks yra tikslas, kurio tos tapatybės turėtojai siekia, link kurio juda?
Patys bendriausi atsakymai į šiuos klausimus – lyg ir senokai aiškūs. Ypač – į antrąjį. Tas tikslas – pagaliau tapti paprasta, normalia, nuobodžia bei banalia vakarietiškosios demokratijos valstybe, kuri nepajudinamai remiasi į tokius pamatus, kaip žmogaus teisės, įstatymo viršenybė, lygybė, žodžio laisvė, tolerancija.
Tą valstybę ir turi sudaryti piliečių bendruomenė, kuriems šie principai – ir asmeninės vertybės, o svarbiausioji – laisvė. Remiantis pastarojo šimtmečio istorine patirtimi ir atmintimi – laisvė, kurią reikia nuolatos saugoti ir, prireikus, žūtbūtinai ginti.
Tačiau taip pat juk galima apibrėžti ir kiekvienos kitos demokratinės Europos valstybės bei visuomenės tapatybę? Tai kas daro tokią tapatybę lietuviška? Toji pati istorija, iš kurios visa tai ir išplaukia.
Čia, beje, turime dar daug ką nuveikti ir tai galime padaryti tik mes patys. Klausimų, į kuriuos vis dar nerandame galutinių atsakymų ir kuriuos kelia kaip tik paskutinysis šimtmetis – aibė.
Kiek Vasario 16-osios Lietuva – toji, kuri prasidėjo 1918 m. ir toji, kuri buvo dar kartą patvirtinta 1949 m. miškuose – turi bendro su Kovo 11-osios Lietuva? Ar tąsa nėra grynai simbolinė ir formali? Kitaip tariant, ar pusė amžiaus sovietinio totalitarizmo fiziškai ir dvasiškai nesunaikino Vasario 16-osios Lietuvos iki pamatų ir totaliai?
Ar toks sunaikinimas nėra pagrindinė priežastis, kodėl, pavyzdžiui, pokario partizanai, kurie turėtų būti pagrindine dabartinės Lietuvos istorinės tapatybės ašis, yra ir dar ilgai kels vienus iš aršiausių ideologinių konfliktų? Ar būtent todėl vis dar neišspręstas esminis ginčas dėl santykio su sovietmečiu – dėl to, ar tai sava, ar svetima ir iš esmės klaidinga istorija?
Kaip pagaliau įvertinti dalies mūsų visuomenės dalyvavimą Holokauste, išsiaiškinti tikrąjį jo mastą, padaryti tai neatskiriama ir itin svarbia švietimo dalimi? Kaip pagaliau įvertinti ir tai, kad Holokausto dėmė – ir ant kai kurių tų pačių partizanų vadų mundurų?
Žodžiu, kaip ir kada mūsų patriotizmas ir istorinė tapatybė virs kritišku ir savikritišku dalyku, pagrįstu atviru mastymu?
Bet kokiu atveju, svarbiausia iš visų šių sampynų kylanti idėja – supratimas, jog už laisvę ir demokratiją vis dar tenka žūtbūt kautis – tai savas ne tik mūsų, bet ir kitų mūsų regiono šalių indėlis į bendraeuropietišką tapatybę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais yra gerokai pakrikusi.
Bet kokiu atveju, tokio dalyko, kaip bendraeuropinė tapatybė, ypač istorinė – jei kalbame apie „senąsias“ ir „naująsias“ Europos Sąjungos valstybes – vis dar nėra. Prieš tris dešimtmečius griuvusi geležinė uždanga vis dar skiria skirtingas istorines patirtis iš abiejų pusių ir jų pagrindu susiformavusias tapatybes.
Bet svarbiausia – Vasario 16-osios Lietuvos šimtmečio ir Kovo 11-osios Lietuvos 28-mečio tikrovė yra ta, kad tokie baziniai dalykai bei klausimai – ne visuotinio tarimosi, o priešingai – vis aštrėjančio visuotinio konflikto objektas.
Politinė situacija – tik viena iš to konflikto sudedamųjų dalių. Nors tai, jog tokią kone absoliučią valdžią, kokią politinės jėgos turėjo tik prieš daugiau, nei du dešimtmečius, dabar turi sovietinio kolchozo oligarcho nuosava partija – ne tik grynai politinis simbolis, ar ne?
Tai – ir pagrindinė to „antiliberaliojo“, bet iš tiesų antidemokratinio protesto, kurį regime ir kaimyninėse valstybėse, ir visame pasaulyje, išraiška, užmaskuota ir provincialaus bei gresyvaus „tautiškumo“ iškaba.
Tačiau dėl to, kas yra ne tik tautiškumas, ar jis iš tiesų dera su demokratine ir europietiška tapatybe, kas yra patriotizmas ir koks jis turėtų būti – pavyzdžiui, savikritiškas, ar ne – verda mūšiai tarp daugybės įvairių grupių, iš kurių daugelis lyg ir turėtų būti vienoje pusėje.
Apskritai, galima sakyti, kad visuomenė vis labiau ardosi, skaidosi į daugelį „genčių“, kurių vienintelis ir pagrindinis tikslas – kariauti su priešininkais. Visa tai matome ir žūtbūtinėse kautynėse dėl jau minėtų dalykų, dėl kurių lyg ir turėtų būti seniai susikalbėta – partizaninio karo, sovietinės okupacijos, Holokausto, paminklo Lukiškių aikštėje, lyčių lygybės, vaikų teisių.
Kas padėtų visoms šioms stovykloms iš tiesų kalbėtis? Bet ar to reikia – gal tokia ir yra demokratija bei jos ateitis?
