Interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ A.Bumblauskas papasakojo ne tik apie brangiausius miestus, bet ir pasidalijo vaikystės prisiminimais, lietuviškomis pergalėmis ir valstybės pasiekimais.
- Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Telšiuose, Žemaitijos sostinėje. Tai miestas, kuriame dar XIX amžiaus pradžioje buvo pradėta kurti bendrinė lietuvių kalba, žemaičių kalbos pagrindu. Tą padarė Antanas Klementas. Ir kai šiandien ginčijasi Plungė su Telšiais, kuris yra svarbesnis, tai mano tėvas vaikystėje labai paprastai su giminėmis iš Plungės susitvarkydavo. Jis sakydavo, kad mes turime vyskupą ir daugiau ginčų niekada nebebūdavo. Taigi, man dėl to tas miestas yra svarbiausias, ne tik dėl to, kad gimtasis. Jis kažkuo ypatingas ir tuo, kad turime ne tik vyskupą, bet ir puikią katedrą, prie kurios sutvirtinimo sakramento rinkdavosi visos Žemaitijos vaikai. O tada jie išvysdavo legendinį elgetą Kikilą, kuris savo pokštais ir monais, paversdavęs Telšius beveik kaip Felini Rimini iš filmo „Amarkordas“.
O juk dar turime ir Telšių Alkos muziejų, kuris man vaikystėje atrodė kaip antroji bažnyčia, su įspūdinga meno kolekcija (vien ko vertas Luko Kranacho „Karalių pasveikinimas“ ) ir meškų iškamšomis. O kur dar Mastis, neseniai darėme mano mamos jubiliejų, plaukiojome po jį. Ir atrodo kažkiek, kad plaukioji po keturių kantonų Šveicarijoje.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Pradėkime nuo baisiausio, tai kai Kikilas išversdavo akis taip, kad nebelikdavo vyzdžių ir atrodydavo kaip skenduolis. Ir mes tada kaip siaubo filme, bėgdavome tolyn ir visi baisėdavomės ir purtydavomės. Tai čia tokia šiurpė. O gražiausias – tai išnardyti ir išplaukioti Telšių apylinkės upės ir ežerai. Ypač Germantas.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Galėčiau sakyti, kuri yra įdomiausia. Tai yra Pievėnų (tarp Telšių ir Mažeikių) Velykos, su per naktį Kristų saugančiais kareiviais. Bet smagiausios – namų Kūčios.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Bet kuri Vilniaus vieta – bet kuris bokštas, arba kalva – nuo kurių pasimato senamiestis, kaip amfiteatro scena. Su barokiniais debesimis. Tai gali būti Subačiaus apžvalgos aikštelė, tai gali būti vaizdas ir nuo Užupio gimnazijos kalvų.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilnius, jis net neturi konkurentų. Kaip ukrainiečiai sako, kad Lvove yra pusė Ukrainos paveldo, tai Vilniuje turbūt yra du trečdaliai Lietuvos paveldo. Nes XVIII amžiaus pabaigoje per surašymą, iš 800 mūrinių pastatų LDK, Vilniuje buvo bene 500. Vilnius yra metropolis ir be jo Lietuva būtų šalis efemeridė, kaip sakė Tomas Venclova, ji turėtų tik laikinąją sostinę. Tai čia net nėra, ką lyginti. Tačiau emociškai kartais man labai patinka Klaipėda. Kažkodėl man atrodo, kad čia viskas jaukiau, ar laisviau. Ar jūra čia prie visko prisideda.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Aš nežinau, ar galima vartoti žodį „mėgstamiausias“. Jis man nelabai limpa, sakyčiau, kad įdomiausias ir paslaptingiausias būtų Vytautas. Manau, kad jo intencijų, tikslų ir jo vietos istorijoje nėra niekas iki galo suvokęs. Nėra iki galo suvokta jo charakterio, ar istorinio tipažo tarp tirono ir šventojo.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti (ir apie ką)?
– Man pietauti nepatinka. Aptarinėti dalykų prie pietų stalo nėra kaip. Man patinka vakaroti. O vakaroti man patinka su visais linksmais žmonėmis. Su Donatu Katkumi, Petru Vyšniausku, Petru Repšiu, Algimantu Aleksandravičiumi. Ką mes ir taip gana dažnai darome.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Mūsų revoliucija ir atgimimas įvyko su grupe „Antis“, su jų „Ne tau Martynai mėlynas dangus“ ir „Nuo Kauno ir Vilniaus bokštų“. Bet turbūt labiausiai mane supurto Eurikos Masytės daina „Laisvė“ (Justinio Marcinkevičiaus žodžiais).
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Radviliškio šventinė duona, kuri kažkodėl būna parduodama tik viename prekybos centre. Ir Rokiškio „skilandis“.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Man – mamos daryti kraujiniai vėdarai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Aš net nemokėčiau išskirti taip paprastai, kaip kad kiti tai padarė. Man poezija patinka. Joje pamatau lietuvių kalbos išsaugojimo prasmę. Ir tada pasakau sau Sigitos Gedos pirmąjį posmą „Gudobelės vaisiai raudonais kauliukais, kuriuos tąsyk valgei lūpom pražiotom...“.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Nežinau trijų bruožų, bet esu stebėjęs kaip Vytautas Landsbergis yra gražiai svarstęs, kad lietuvių esminiai bruožai yra dvi priešingybės – talka ir pavydas. Talka tai yra kažkokio ekstremalaus bendruomeniškumo bruožas. O pavydas – individualizmo, kuris atsirėmęs į skurdžią visuomenę. Tai taip ir toliau galvoju. Jeigu reikia trečio, tai su nuoroda į Sigitą Parulskį pridurčiau, „Antisemitizmas, mizoginizmas, ksenofobija ir etc“. O kuo toliau, tuo labiau iš galvos neišeina reklamos specialisto, mano buvusio studento, Tomo Bartininko pasiūlyta lietuvių nacionalinio vabalo – erkės idėja.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Nekalbu patarlėmis, todėl jų net ir neskaitau. Man užtenka Juozo Erlicko juodojo humoras „Lietuvos ryte“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes…
– … ji yra tėvynė. Bet žinia, kad meilėje iki neapykantos tėra tik žingsnis. Pagalvojau ir aš, kad daug ko aš nemyliu. Nemyliu baudžiauninkų, chamų ir visokiausių „patriotų“. Bet vis tiek Lietuva lieka pasaulio bamba, nes čia visada galima grįžti. Nes Vilnius ir Lietuvos moterys yra tos grožybės, kurių niekada nemesiu.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Linkiu atpažinti savyje bjauriausius charakterio bruožus. Suvokti tą erkizmą, ir jį atpažinus žegnotis, melstis ir visais būdais siekti iš savęs tai išvaryti. Nes dabar yra tiek daug isterinio svarstymo apie Lietuvą, šimtmetį, ateitį. Siūlau baigti isterikuoti ir svarstyti, kaip gyvensime naują šimtmetį. Ir ar perduosim istorijai pačią paprasčiausią mintį – ar šitas nugyventas 100 metų yra Lietuvos sėkmės istorija. Ar galite įsivaizduoti, kad J.Basanavičius, kurdamas trispalvę, galvojo, kad po 100 metų, Rūta Meilutytė iškels trispalvę aukščiau Rusijos ir JAV vėliavų. Tai yra stebuklas, man to pakanka. Nes su tokiomis tragiškomis istorinėmis aplinkybėmis, su kuriomis susidūrė per 100 metų Lietuva, mūsų pasiektas rezultas yra tikra sėkmės istorija.
