Anot jo, tai viena didžiausių Lietuvos ydų, neleidžianti judėti į priekį. O nomenklatūrinė ir sustabarėjusi sistema vis dar atgraso jaunus žmones pasukti į politiką.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Landsbergio – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jeigu atvirai, tai šiandien čia vietoje jūsų turėjo sėdėti jūsų senelis profesorius Vytautas Landsbergis. Tačiau šiandien sužinojome, kad dėl ligos profesorius nedalyvaus Vasario 16-osios renginiuose. Kaip jis jaučiasi?
– Tikiuosi, kad jis išeis iš ligoninės ir pats papasakos. Be laikino sveikatos sutrikimo, kuris praeis, yra didelis nusiminimas praleisti tikrai visiems lietuviams svarbias šventes. Ypatingai jam aktuali tradicinė signatarų kalba, kurią šį kartą, jis ją parašęs, perskaitys aktorius.
– Bet nieko rimto? Tai peršalimas, dėl kurio tiesiog reikia priežiūros?
– Tai yra tas pats, kas dabar kamuoja daugelį Lietuvos žmonių. Uždarytos mokyklos, daugelyje vietų yra karantinai, nes daugelis pasigavę gripą. Kai amžius vyresnis, yra komplikacijos ir daktarų nuomone reikia labiau prisižiūrėti ir neskubėti pabėgti nuo daktarų priežiūros.
– Jūs sakote, yra nusivylimas, bet kiek žinau profesorių, jį labiau turėtų nervinti tai, kad jis negali rytoj pasakyti kalbos, kurią pats parašė.
– Jis mestų ligoninę lauk, bėgtų su temperatūra ir sakytų kalbą. Bet šį kartą mes, visi šeimos nariai prisakėm, kad sveikata svarbiausia.
– Jūsų senelis buvo aukščiausias šalies pareigūnas 1990-aisiais, kai buvo atkūrinėjama Lietuvos nepriklausomybė. Mes su jumis kalbamės Vasario 16-osios išvakarėse. Kai kas jūsų senelį lygina su pirmuoju Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Ar anūkas mato kokių nors panašumų?
– Aš pats turiu dvi pareigas, viena – artimo žmogaus. Mes visą laiką matėm žmogų, kuris turi aiškų matymą Lietuvai, supratimą, kur link mes turim eiti kaip valstybė, ypatingai tvirtą stuburą. Tai žavėjo, įkvėpė ir suteikė daugeliui iš mūsų, esančių aplinkui, tvirtybės patiems pasirinkti panašų kelią. Kita vertus, kita mano kėdė – politinė, reikia vertinti skirtingai ir laikmečius. Aplinkybės yra skirtingos. Sprendimai, kurie buvo priimti 1990-aisiais metais ir drąsa, kurios reikėjo ne tik profesoriui, bet ir visai aplinkai žengti žingsnius, turėjo kelti netgi didesnę baimę.
– Negu 1918-aisiais?
– Man taip atrodo. 1918-aisiais buvo paskelbta Tautų pavasario doktrina, buvo akivaizdu, kad pasaulis keičiasi ir pavasario banga, kurią įkvėpė daugelis pasaulio valstybių, leido ir Lietuvai pasijusti stipriau. 1989-1990 m. mes turime Berlyno sienos griuvimą, su „Scorpions“ dainomis įkvėpėme šiek tiek oro. „Scorpions“ yra stipru, bet kai už tavo nugaros yra JAV prezidentas arba visa JAV, yra šiek tiek kas kita. Drąsos 1990-aisiais reikėjo kur kas daugiau. Atrodė, kad pavojai gali būti didesni, jie gali kainuoti gyvybes, Lietuvai jos ir kainavo – Sausio 13-ą, bet tas stuburas nesulinko, nepalūžo.
– Pasižiūrėjau, ką profesorius V. Landsbergis praeitais metais kalbėjo iš Signatarų namų balkono. Buvo daug kalbėta apie tai, kad liko metai iki šimtmečio, kad tai labai svarbūs metai, bet akcentas buvo dedamas į tam tikrus pavojus. Cituoju: „Į šimtametę respubliką gali būti pasikėsinta. Ir žinome, kam labiausiai niežti nagai. Rusiško namo ideologai ir kareivos gali sukelti didelį karą. Jeigu nesiginsime, tai tikrai būsime paaukoti.“ Labai išraiškinga, bet ar neperlenkiama lazda? Jūs esate naujosios kartos politikas, gal šiuo laikotarpiu pats laikas politiką konstruoti ne praeities šešėliais ir bauginimo metodika, o kaip tik atvirkščiai?
– Daugelis žmonių ir visuomenės stebėtojų nuolat kalbėdavo apie profesorių Landsbergį kaip apie žmogų, numatantį numanomas grėsmes. Jūsų klausimas skambėjo ir 1995 m., ir 1997 m., nuolat. Tai kur yra tikroji Rusijos grėsmė, apie kurią kalba konservatoriai ar jų vardu tuometinis partijos pirmininkas? 2008 m., kai buvo okupuota dalis Gruzijos, vėliau 2014 m., kai okupuotas Krymas, profesorius Landsbergis turėjo didžiausią teisę Lietuvoje atsistoti ir sakyti: aš jums sakiau, aš visą laiką mačiau, kad valstybė, kuri nepaiso demokratinių taisyklių, kuri ginkluojasi atakai, o ne gynybai ir kurios ideologija leidžia pulti kaimynus, pagrindžiant tai įvairiomis išgalvotomis arba nesąmoningomis teorijomis, vieną dieną nutrūks nuo grandinės ir tai padarys.
Šiandien Rusijos pavojų, apie kurį kalba profesorius, bent jau aš matau realų. Jeigu mes kalbėtume 10 metų atgal, galbūt kalbėtume apie numanomą pavojų. Šiandien mes kalbam apie realų dalyką, apie valstybę, kuri šalia Lietuvos tik ką nuolatiniam saugojimui patalpino atominį ginklą – raketas, kurios gali nešti atominį ginklą. Tai yra atakos ginklas. Į ką jis gali būti nukreiptas, jeigu Kaliningradą supa Lietuva, Lenkija ir už Baltijos jūros Švedija? Akivaizdu, kad tai yra agresyvi valstybė.
– Kodėl nesutampa profesoriaus nuomonė su užsienio reikalų ministro nuomone? Profesorius pasakė, kada dabar nesaugu, kaip niekada, o ministras teigia atvirkščiai, kad kaip niekada saugu.
– Iš dalies jie abu yra teisūs. Mes negalime ignoruoti fakto, kad priklausome NATO. Nubraukti 5-ojo straipsnio ir sakyti, kad jis nieko nereiškia, turbūt niekas nedrįstų. Be abejonės, tai yra didžiausias apsaugos mechanizmas moderniame pasaulyje – pakto valstybės gina viena kitą užpulties atveju. Bet vis dėl to mes esame ir prie milžiniškos valstybės, kuri tik ką yra įvykdžiusi ir tebevykdo karo veiksmus visiškai šalia mūsų.
– Pone Landsbergi, kokia žinutė yra siunčiama visuomenei? Vienas labai stipriai išsigandęs, kitas visiškai nebijo. O kaip yra iš tiesų? Nemanote, kad yra vis dar per daug nomenklatūrinio požiūrio į tam tikras valstybės sritis mūsų politikoje? Yra išlikusių labai daug šešėlių, kurie neskatina jūsų kartos žmonių ateiti kurti valstybės. Galbūt tai ir atgraso jaunus žmones? Seime jų nėra labai daug, o partijose kiekvienas atsinaujinimas yra labai skausmingas.
– Nenorėčiau pritarti, nes matau labai daug prieštaravimų. Vyksta atsinaujinimas – skausmingai, bet vyksta. Ne tik Tėvynės sąjunga, kitos partijos lygiai taip pat ieško naujų lyderių. Tai rodo, kad procesas vyksta. Kartais man atrodo, kad jaunas žmogus daugiau renkasi ateiti į Seimą ar politiką, kai jaučia, kad gali nuveikti. Kartais sudėtinga situacija gali labiau paskatinti, negu tokia, kad manęs ten nereikia. Taip, Lietuva susiduria su daugeliu problemų: švietimas, socialiniai reikalai, emigracija – neaišku, kokiu būdu politikai ją turėtų spręsti, nespręsdami ekonominių problemų šalyje. Bet gal tai ir paskatina žmones, gal tikrai reikia naujo žmogaus, naujos idėjos, minties politikoje.
Bet manau atgraso nomenklatūra, sustabarėjusi žmonių sistema. Kodėl mes kalbam apie ūsuotus bebrus – prilipo epitetas, nes jis simbolizuoja tą sistemą. Aš ten savęs nematau, nematau jokios galimybės modernią, inovatorišką idėją pasiūlyti, nes sistema tiesiog yra sustabarėjusi ir to neleis. Čia yra pagrindinis klausimas – ar mes galime ją atverti, ar ne. Vyriausybėje labai įdomus pokytis įvyko. Buvo atėjusi Milda Dargužaitė vadovauti kanceliarijai – nepriklausant nuo prieštaringų nuomonių, tai vis tiek simbolizuoja naują, modernią kartą, iš Vakarų parsivežtą patirtį ir įvairias praktikas. Akivaizdu, kad sistemą perlaužė.
– Bijau, kad tai ne tas pavyzdys. Kaip jūs ir sakote, yra labai prieštaringų nuomonių.
– Aš kalbu apie simbolį. Jūs žinote politinę virtuvę, sekate įvykius ir galite palyginti, bet jaunas žmogus, žiūrėdamas į situaciją, mato žmogų, atvažiavusį iš užsienio, kuris pabandė ir jį pakeičia praeitos kartos žmogus su Minsko milicijos mokyklos patirtimi. Aš nieko prieš jį neturiu, bet ar tai įkvepia naują žmogų jungtis į politiką, partijas?
– Naujo žmogaus neįkvepia ir tai, kad netgi kai jis ateina į politiką, jis labai dažnai nusivilia. Kalba apie tam tikrus įsišaknijusius dalykus partijose. Jūs niekada nesigailėjote, kad pasirinkote politiko kelią? Jūsų atveju, aišku, yra kitaip, nes jūs Landsbergis, turbūt nelabai rinktis galėjote.
– Nebūtinai. Aš galėjau rinktis. Aš buvau pasirinkęs darbą, kur tu priklausai nuo politiko.
– Jums tai profesija ar pašaukimas?
– Sunku save vertinti. Privačiame pokalbyje nesuabejodamas pasakyčiau, kad tai pašaukimas.
– Kaip manote, kodėl kai kurių žmonių nepritraukia dabartinis valstybės valdymas, jie nemato tame perspektyvos arba visiškai nenori patys kurti valstybės? Mes kalbame apie ateities Lietuvą, nors nežinom, kas po metų bus. Jūsų senelis siūlo kalbėti ne apie Lietuvą po 50 metų, o po metų.
– Aš kitaip sakau. Aš siūlau kalbėti apie Lietuvą po 50, 100 metų ir matyti kur kas platesnį planą, vaizdą. Tada mes žinosime, kokį kitą žingsnį žengti. Rytojaus žingsnis yra labai aiškus. Aš visą laiką pavyzdžiu sakau, ką reiškia neveiksni Vyriausybė, kuri dirba kitam mėnesiui – ją galima išjungti. Man teko būti Belgijoje, kai berods daugiau nei metus nebuvo vyriausybės, tiesiog nesusitarė. Buvo vyriausybė, kuri tiesiog rūpinasi, kad biudžetas būtų išmokėtas, algos paskirstytos ir nuvalo gatves. Žmonių buvo klausiama, ar jums skauda, kad nėra vyriausybės. Niekas neišsakė jokio rūpesčio, nė mažiausio, kad nėra vyriausybės. Čia yra vyriausybė, kuri galvoja vieną žingsnį į priekį – šalis apginta, sienos veikia, algos išmokamos, gatvės nuvalytos, vaikai į darželį eina. Viskas, jokių didelių bėdų.
– To užtenka?
– Kitiems metams taip. O mūsų didysis tikslas – kokia Lietuva bus po 100 metų. Ar ji bus iš viso, ar ji bus saugi, kaip mes švęsime po 100 metų. Susirinkę, tikiuosi, į tą patį Seimą, kaip mes švęsime.
– Kai kalbame apie valstybę, ją kuria lyderiai. Jūs pats jaučiatės politiniu lyderiu, kuris galėtų prisidėti prie valstybės kūrimo?
– Neišvengiamai esu ten, kur turiu priimti sprendimus, kurie paklos kelią kitam šimtmečiui. To klausimo net nebegaliu sau kelti. Pozicija, žmonių pasitikėjimas yra. Dabar tik pirmyn ir dėti taip, kad po 100 metų mūsų vaikai ar anūkai prisimintų smagesnius 100 metų, negu mes prisimenam.
– Jūsų senelis buvo pirmasis faktinis nepriklausomos vadovas. Jūs turite galimybę juo tapti 2024 m.
– Klausimui, jeigu jis atspindi Konstitucinę teisę, pritariu.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
