Jauni savanoriai ištiesia pagalbos ranką į posėdžius atvykstantiems žmonėms, o šimtmečio minėjimo išvakarėse jie išpuošė teismą šalies vėliavos spalvų kompozicija.
Šią trijų metrų aukščio kompoziciją studentai kūrė visą mėnesį, karpydami iš popieriaus geltonas, žalias ir raudonas gėles.
Naujienų portalas lrytas.lt kalbino šešis teisės studentus, pasirinkusius savanorių kelią antrame pagal dydį Lietuvos teisme. Jame šiuo metu savanoriauja 11 merginų ir vaikinų iš įvairių aukštųjų mokyklų.
Savanoriu teisme gali tapti visi norintys, nėra amžiaus ar profesinių apribojimų.
Nepasiduoda materializmui
„Man visada norisi daryti gerus darbus, padėti žmonėms. Todėl ir nusprendžiau tapti savanore.
Be to, čia įgijau patirties, žinių, įgūdžių, kurios man pravers ateityje“, – pasakojo Kaune studijuojanti Mykolo Romerio universiteto trečiakursė Jūratė Kymantaitė.
Kauno teisme mergina lankosi nuo 2016 metų lapkričio, kai buvo atrinkti pirmieji trylika savanorių.
Iš Šakių kilusią Viešojo saugumo fakulteto studentę sudomino socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodžiusi informaciją apie teismo įstaigoje buriamus savanorius – parašiusi motyvacinį laišką, ji sėkmingai įveikė atranką.
„Daugelis žmonių yra paveikti materialinių dalykų. Visur girdime, kokie svarbūs yra pinigai.
Tačiau man norėjosi užsiimti prasminga veikla – kaip dabar populiaru sakyti, gauti karmos taškų.
Man įstrigo vienos moters vizitas. Kai su kita savanore suteikėme prašomą informaciją, ji paklausė, kiek tai kainuos. Pasijutau nejaukiai“, – šyptelėjo Jūratė.
J.Kymantaitei įstrigo filosofo Leonido Donskio žodžiai: „Savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja labai paprasti gyvenimo dalykai – dėkingas žvilgsnis, dėkingos akys, sudarantys esminius gyvenimo dalykus“.
Savanoriai nuskaidrina nuotaiką
J.Kymantaitė ir kiti savanoriai teisme lankosi pagal nustatytą grafiką – kas mėnesį po 15 valandų.
Jaunuoliai teismo foje pirmame aukšte prie stalo mielai sutinka žmones, kurie į juos kreipiasi.
Teismuose, žinia, lankomasi ne iš didelės laimės. Dauguma bylų dalyvių atvyksta rūškanomis minomis, tačiau matant savanorių šypsenas, pragiedrėja ir jų veidai.
Savanoriai pasako žmonėms, kurioje salėje vyks bylos, prireikus nuveda iki jos senyvo amžiaus, fizinę negalią turinčius ar tiesiog pasimetusius dideliame pastate lankytojus.
Jie suteikia informaciją liudytojams ir nukentėjusiems apie jų teises, pareigas, pasako, kaip reikia elgtis posėdžių metu.
Savanoriams tenka prižiūrėti vaikus, net ir kūdikius, jei į teismą pakviesti tėvai ar globėjai neturi kur jų palikti.
„Tai padeda greičiau išnagrinėti bylas. Anksčiau teismas būdavo priverstas atidėti posėdžius, nes nebūdavo kam namuose prižiūrėti vaikų“, – portalui lrytas.lt pasakojo savanorių veiklą kuruojanti Kauno apylinkės teismo atstovė spaudai Vaida Bytautė.
Iš visų Lietuvos teismų vieninteliame Kauno apylinkės teisme yra įrengta vaikų zona su jiems skirtais stalais, kėdėmis, žaislais.
Savanoriai dalyvauja ir viešuose teismo posėdžiuose, įgydami reikalingų praktikos žinių.
Vaikai – lengvai pažeidžiami
Kauno apylinkės teisme J.Kymantaitė savanoriauja kartu su trimis savo grupiokais – Deimante Lekavičiūte, Dovydu Kelecku ir Karoliu Stadalnyku.
D.Lekavičiūtę labiausiai domina baudžiamoji teisė, bet mergina dar neapsisprendė, kur dirbs po studijų.
Savanorė atkreipė dėmesį į vaikų pažeidžiamumą, jų įsitraukimą į pavojingus pomėgius.
Vieno budėjimo metu D.Lekavičiūtei teko prižiūrėti 9 metų berniuką, kol jo suaugę šeimos nariai teisme davė parodymus.
Berniukui buvo leista pažaisti vaikų kambaryje esančiu kompiuteriu.
Mažasis teismo lankytojas prisipažino, jog jį traukia smurtiniai žaidimai.
Svarbiausia – pagalba žmogui
D.Kelecko principas – jei gali padėti žmogui, tai padėk.
Vaikinas save regi Lietuvoje – jei išvyks svetur, tai tik laikinai, bet paskui būtinai sugrįš.
Budėjimų metu teisme teko pagelbėti įvairiems žmonėms, bet labiausiai Dovydui įsiminė 90 metų senolis.
Senukas, kuriam padėjo Dovydas, papasakojo apie save – jam teko būti net Japonijoje.
„Bendraudamas su juo, praturtinau savo žinias – išgirdau daug įdomių dalykų apie šią šalį“, – prisiminė D.Keleckas.
„Man taip pat patinka padėti žmonėms. Negalvoju palikti Lietuvos – mano vieta yra čia.
Taip, mūsų šalyje yra problemų, bet jas galima išspręsti.
Išvykti į užsienį paprasta, bet vertėtų savęs paklausti, ką aš galiu duoti savo tėvynei“, – tvirtino M.Romerio universitete mokslus kremtantis teismo savanoris K.Stadalnykas.
Žmonės jaučiasi vieniši
Vytauto Didžiojo universiteto teisės ketvirtakursė Greta Kučiauskaitė anksčiau aktyviai dalyvavo įvairiose organizacijose, tačiau dar niekur nebuvo savanore. Tai paskatino ją įsitraukti į šią veiklą.
„Viena prigimtinių žmogaus savybių – padėti kitiems. Pajutau, kad pagalba, kurią teikiame žmonėms, atneša daug šilumos“, – pasakojo G.Kučiauskaite.
Kaip ir Jūratė, Greta savanore tapo daugiau nei prieš metus.
G.Kučiauskaitei krinta į akis, jog kai kurie teismo slenkstį peržengę žmonės ieško, su kuo pabendrauti, papasakoti savo gyvenimo istoriją.
Dažniausiai tai – vyresnio amžiaus lankytojai, kurie tikriausiai jaučiasi vieniši.
Lankytojai neretai nustemba sužinoję, jog teisme yra savanorių – prašo ne tik suteikti dalykinę informaciją, bet ir atveria savo širdį.
Bendravo su auka
VDU teisės studijų trečiakursei Ugnei Urbšytei įsiminė susitikimas su šeimoje smurtą patiriančia moterimi.
Vyro smūgius kenčianti auka atvyko į teismą duoti parodymų.
Moteris buvo išsigandusi ir pasimetusi, todėl savanorių paprašyta su ja pabūti, pabendrauti, kol ji bus pakviesta į posėdį.
U.Urbšytė ir kiti savanoriai kartu su ja gėrė arbatą, ramino.
„Aukoms būna labai sunku susidurti teisme su smurtautojais“, – pasakojo studentė.
Ugnė paskaitose kremta įvairius teisinius riešutus, tačiau teorinių užsiėmimų neatstoja tai, ką ji regi teisme. Šios praktinės žinios jai pravers ir po studijų.
„Ir žmogui padedi, ir pats naudos gauni“, – pastebėjo savanorė.
Bendraujant su šviesiais jaunais žmonėmis, nušvinta ir Lietuvos vizija. Jei ateityje jie valdys valstybę, spindulių bus daugiau nei dabar.
